senóvės Grakijos teãtras. Senovės Graikijos teatro ištakos siejamos su religinėmis šventėmis, ypač Dionisijomis. Per šią šventę dalyvių choras pakaitomis su dainavedžiu giedodavo ditirambus; dainuotos ir komiškos falinės dainos (skirtos vaisingumui aukštinti). Jos, manoma, yra komedijos pradžia, iš ditirambų dialoginio atlikimo kildinama tragedija. Pirmuoju tragiku laikomas poetas Tespidas (6 a. pr. Kr. antra pusė), kuris savo tragedijose iš choro išskyrė aktorių (protagonistas), atsakinėjantį į choro dainas. 5 a. pr. Kr. teatras tapo savarankiška meno šaka. Labiausiai teatro menas klestėjo Atikoje. 472 pr. Kr. Aischilas į tragediją įvedė antrą aktorių (deuteragonistas) paskatindamas dialogo raidą ir sumažindamas choro reikšmę. Apie 458 pr. Kr. Sofoklis įvedė trečią aktorių (tritagonistas). Protagonistą paskirdavo dramaturgas (kartais pats juo būdavo), deuteragonistą ir tritagonistą pasirinkdavo protagonistas. Nuo 4 a. pr. Kr. protagonistas buvo renkamas burtų keliu. Aktoriai avėdavo koturnus – aukštomis pakulnėmis batus, dėvėdavo kaukes, kurios apibūdindavo personažo lytį (vaidino tik vyrai), visuomeninę padėtį, emocijas. Ryškiai keičiantis emocijoms būdavo keičiama ir kaukė; tas pats aktorius spektaklyje vaidindavo kelis personažus. Vaidyba buvo grindžiama deklamavimu, dainomis ir šokiu. Vaidinimas vykdavo visą dieną, aktorius privalėjo būti stipraus balso, ištvermingas. Senovės Graikijoje dramaturgas ir aktorius buvo labai gerbiami asmenys, galėjo užimti aukštas visuomenines pareigas, būdavo atleidžiami nuo mokesčių, karinės tarnybos. Senovės Graikijos teatre svarbus veikėjas buvo choras (tragedijose choristų buvo 12–15, komedijose – 24) – jis dainuodavo, šokdavo, komentuodavo personažų veiksmus, perteikdavo dramaturgo nuomonę. Chorui vadovavo korifėjus. Chorą išlaikė turtingi piliečiai choregai (juos atleisdavo nuo mokesčių), nuo 4 a. – valstybė. Helenizmo laikotarpiu kintant dramaturgijai choro reikšmė menko, jo buvo beveik atsisakyta.
Vaidinimai varžybų forma buvo rengiami kasmet per tris paskutines Dionisijų dienas. Už vaidinimų organizavimą buvo atsakingi polio aukščiausieji pareigūnai – archontai. Varžydavosi trys dramaturgai, chorai, nuo 5 a. pr. Kr. antros pusės ir protagonistai; rezultatai buvo surašomi specialiose lentelėse didaskalijose (pirmąsias varžybas 534 pr. Kr. laimėjo Tespidas). Buvo vaidinama trys kūriniai ir satyrų drama (komiškas mitologinės tematikos spektaklis, jo chorą sudarydavo Dioniso palydovai satyrai). Vyravo Aischilo, Sofoklio, Euripido tragedijos ir Aristofano komedijos. Aischilo reikalavimu kūrinius (išskyrus satyrų dramą) turėjo sieti siužetas; nuo Sofoklio ir Euripido kiekviena drama vaidinama kaip savarankiškas kūrinys.
Senovės Graikijos teatras atliko svarbią visuomeninę ir šviečiamąją funkciją, į vaidinimus susirinkdavo beveik visi Atikos gyventojai (Atėnų Dioniso teatre, pastatytas 5 a. pr. Kr., tilpo 17 000 žiūrovų, Megalopolio teatre, pastatytas 4 a. pr. Kr. viduryje, – 40 000 žiūrovų).
Iš pradžių vaidinimai vykdavo kalvų apsuptoje atviroje apvalioje aikštelėje (orchestroje), aplink kurią būriuodavosi žiūrovai. 6 a. pr. Kr. atsirado vaidinimams skirti statiniai. Jie buvo be perdangos, kalvų šlaituose būdavo įrengiamos žiūrovų vietos (teatras) – mediniai (nuo 4 a. pr. Kr. akmeniniai) suolai, kurie pakopomis leidosi žemyn ir puslankiu juosė orchestrą. Jos viduryje stovėjo Dioniso altorius. Prieš žiūrovų vietas orchestros gale buvo statoma palapinė aktoriams persirengti ir rekvizitui – skena. Abipus skenos, tarp orchestros ir žiūrovų vietų, buvo šoniniai įėjimai chorui ir aktoriams (parodas). 5 a. pr. Kr. vietoj palapinės atsirado stacionarus medinis pastatas, kurio fasadas buvo panašus į šventyklą arba rūmų kolonadą, portiką ir atstodavo dekoraciją. Helenizmo laikotarpiu tarp orchestros ir skenos pradėta statyti 1–3,5 m aukščio medinė (vėliau akmeninė) pakyla (proskenijas) – dabartinės scenos prototipas. Ant proskenijo iš orchestros buvo perkeltas vaidinimas. Dekoracijų nenaudodavo arba naudodavo labai mažai; su Sofoklio spektakliais siejamas tapytų dekoracijų atsiradimas. Naudoti gana sudėtingi mechanizmai (deus ex machina) nuleisti į sceną dievams ar herojams.
scenovaizdžiui skirta freska iš Boscorealės (maždaug 2 a.–1 a. pr. Kr. vidurys, Neapolio nacionalinis archeologijos muziejus)
helenizmo laikotarpio tragedijos aktoriaus statulėlė (dramblio kaulas)
3–2 a. pr. Kr. teatras atsiskyrė nuo kulto apeigų, vaidinimai rengti ne tik per Dionisijas. Pastatyta daug teatrų Senovės Graikijos kolonijose – Aleksandrijoje, Efese, Pergame. Atsirado aktorių profesionalų, aktorių susivienijimų (vadinamųjų Dioniso amatininkų sinodų), kurie iš archontų perėmė varžybų organizavimą; Teoso sinodas turėjo ir vaidybos mokyklą. Vyravo Filemono, Menandro šeimyninių santykių satyrinės komedijos. Atsisakyta visuomeninės politinės tematikos tragedijų, sustiprėjo individualizacijos tendencijos, naudotos raiškių, charakteringų bruožų kaukės. Paplito nuo 5 a. pr. Kr. Graikijoje egzistavę mimai (taip buvo vadinami trumpi komiški buitinės, mitologinės tematikos vaidinimai ir jų atlikėjai). Artistai vaidindavo be kaukių (mimais galėjo būti ir moterys) miestų aikštėse, rūmuose.
Iš mimų atliekamų vaidinimų išsirutuliojo mitologinės tematikos šokis, kurio personažų vaidmenis atlikdavo vienas šokėjas (vyras) su kauke. Šokiui pritardavo fleita; būdinga raiški judesių plastika, erotikos elementai, puošnūs kostiumai. Graikijos teatras turėjo didelę įtaką Romos, Renesanso ir vėlesnių epochų teatro raidai.
L: G. F. Else The Origin and Early Form of Greek Tragedy Cambridge 1965; V. Golovnja Istorija antičnogo teatra Moskva 1972.
3162
senovės Graikijos kultūra
senovės Graikijos architektūra