senóvės Ròmos literatūrà. Romoje anksti paplito raštas ir pradėtos steigti pradinės mokyklos, bet literatūra atsirado tik 3 a. pr. K., prabėgus 500 m. nuo romėnų valstybės susikūrimo. Matyt, dvasiniam tautos gyvenimui užteko folkloro: apeiginių, šventinių giesmių, dainų, vaidinimų, pasakų ir kita. Romėnai iš senovės graikų perėmė literatūros žanrų sistemą ir retorikos figūrų topiką, bet sugebėjo sukurti savitą literatūrą, graikiškoms formoms suteikdami originalų turinį. Svarbiausia senovės Romos idėja yra patriotizmas. Rašytojai šlovino pagrindines tautines vertybes: protėvių gyvensenos principų laikymąsi, nacionalinių didvyrių žygius, savitas dorovės normas. Romos literatūra skirstoma laikotarpiais: archajinis (3–2 a. pr. Kr.), klasikinis (1 a. pr. Kr., 80 pr. Kr.–18 po Kr.), poklasikinis (1–2 a.), vėlyvasis (3–5 amžius).
Archajinis laikotarpis (3–2 amžius prieš Kristų)
Svarbus archajinio laikotarpio žanras buvo herojinis epas. Nors rašytojai turėjo pavyzdį – Livijaus Androniko Homero Odisėjos vertimą į lotynų kalbą, jie kūrė epus ne mitologijos, o Romos istorijos motyvais (Nevijaus epas Pūnų karas / Bellum Punicum 7 knygos, Enijaus epas Analai 18 knygų, išliko apie 600 eilučių). Kitas žanras – drama. Nevijus, Enijus, Pakuvijus, Akcijus kūrė ir tragedijas pretekstas, ir tragedijas graikų mitų motyvais. Kurtos 3 rūšių komedijos: atelanos (Pomponijus, Novijus), togatos (Titinjus, Afranijus, Kvinkcijus Ata) ir paliatos (Plautas, Terencijus, Cecilijus). Satyros žanro pradininku tapo Lucilijus, rūsčiai smerkęs ir visiems būdingas ydas, ir konkrečių žmonių trūkumus.
Klasikinis laikotarpis (80 prieš Kristų–18 po Kristaus)
Klasikinio laikotarpio pradžioje atsirado lyrikos žanras. Jį suformavo neoterikai. Išliko tik Katulo eilėraščiai, kuriuose daug dėmesio skiriama meilės jausmo peripetijoms, santykiams su draugais, kivirčams su priešininkais. 1 a. pr. Kr. antroje pusėje odėmis vadinamus lyrinius eilėraščius iš graikų lyrikų nusižiūrėtais metrais rašė Horacijus. Jų motyvai: raginimas nevergauti turtui, laikytis saiko, himnai dievams, Italijos grožio, valstybės veikėjų ir tautos didvyrių šlovinimas. Laikotarpio pradžioje klestėjusi retorika suformavo lotynų literatūrinę kalbą ir prozinio kalbėjimo dėsnius. Išliko vienintelio, bet garsiausio romėnų oratoriaus Cicerono politinės ir teismo kalbos bei retorikos kūriniai. Filosofinius traktatus Ciceronas rašė vadovaudamasis tais pačiais prozos kūrinio kūrimo principais. Juos perėmė ir istoriografijos žanro kūrėjai (Cezaris, Salustijus, Azinijus Polionas, Valerijus Mesala, Livijus, Pompėjas Trogas). Klestėjo ir epinė kūryba. Vergilijus sukūrė herojinį epą Eneida, kuriame išdėstė romėnų tautos ištakas ir didingą jos istoriją. Eneida tapo nacionaliniu romėnų epu ir užgožė kitus Romos herojinius epus. Šiuo laikotarpiu sukurta keli svarbūs didaktiniai epai. Lukrecijus sukūrė didaktinį epą Apie daiktų prigimtį (De rerum natura, lietuvių kalba 1964) filosofinėmis temomis. Vergilijaus didaktinio epo Georgikos tema – žemės ūkio darbų patarimai, kuriuos dėstydamas poetas stengiasi pamokyti romėnus suvokti gyvenimo prasmę ir susirasti tikrąjį kelią. Horacijus didaktinėje poemoje Apie poezijos meną (De arte poetica) išdėstė patarimus poetams, reikalaudamas kurti harmoningos formos kūrinius, įdedant daug darbo. Ovidijus parašė didaktinę poemą Meilės menas (Ars amatoria 3 knygos) ir sukūrė savito žanro epą Metamorfozės (Metamorphoses 15 knygų). Jame poetas sueiliavo mitus, turinčius pavertimo arba pasivertimo elementą, taip sukurdamas nuolat kintančio pasaulio vaizdą ir amžiną jo pasikeitimų virtinę nukreipdamas į Romos istoriją. Horacijus tęsė satyros žanro tradiciją, kritikuodamas žmonėms būdingas silpnybes ir ydas. 1 a. pr. Kr. antroje pusėje buvo populiarus bukolikos žanras (Azinijus Polionas, Valerijus Mesala, Vergilijus). Tuo pačiu metu plito temomis truputį į bukolikas panašios meilės elegijos (Galas, Tibulas, Propercijus, Ovidijus). Ovidijus dar parašė į meilės elegijas panašių mitinių herojų laiškų (Herojės / Heroides), o gyvenimo pabaigoje grįžęs prie elegijos formos kūrė eilėraščius tėvynės ilgesio ir liūdesio temomis (Liūdesiai / Tristia, Laiškai iš Ponto / Epistulae ex Ponto).
Poklasikinis laikotarpis (1–2 amžius)
Poklasikiniu laikotarpiu gyvavo tie patys žanrai ir radosi naujų. 1 a. Fedras sukūrė literatūrinės pasakėčios žanrą. Graikijoje tokio žanro veikalų nebuvo, ten pasakėčia buvo žodinė kūryba. Trumpesnes ir ilgesnes pasakėčias Fedras rašė šešiapėdžiu jambu, pasiskolintu iš dramos žanro. Seneka rašė tragedijas stoicizmo idėjų temomis, siekdamas mokyti ir tobulinti žiūrovus. Senekai priklauso ir patraukliu pokalbio su įsivaizduojamu pašnekovu stiliumi parašytų filosofinių traktatų, vienas jų yra epistolinės formos. Kurta daug herojinių epų, bet jų autoriams Lukanui, Silijui Italikui, Valerijui Flakui, Stacijui nepavyko prilygti pirmtako Vergilijaus Eneidai. Istoriografijos veikalų kūrė Kurcijus Rufas, Kremucijus Kordas, Aufidijus Basas, Plinijus Vyresnysis, Fabijus Rustikas, Kluvijus Rufas, Servilijus Nonianas, Gajus Velėjus Paterkulas, Valerijus Maksimas, Tacitas; išliko tik trijų paskutinių autorių kūriniai. Populiarūs buvo satyros žanrai. Persijaus satyros yra filosofinių apmąstymų kupini eilėraščiai, o Juvenalio satyros kritikos rūstumu pralenkia visus išlikusius šio žanro kūrinius. Marcialis sukūrė satyrinės epigramos žanrą. Iki tol buvusiose senovės graikų ir romėnų epigramose nagrinėtos įvairios temos, o Marcialio epigramose vyravo satyra. Atsirado romano žanras (Petronijus, Apulėjus). Plinijus Jaunesnysis tęsė literatūrinio laiško žanrą.
Vėlyvasis laikotarpis (3–5 amžius)
Vėlyvuoju laikotarpiu šalia tradicinės antikinės literatūros atsirado krikščioniškoji literatūra. Pasaulietinėje romėnų literatūroje vyravo epigonizmas. Žlugo Romos imperija, įsitvirtino krikščionybė, bet literatūra šių procesų nefiksavo. Naudodamiesi tradiciniais senovės graikų mitologijos ir romėnų literatūros vaizdais, rašytojai kūrė jaukaus privataus ir didingo valstybės gyvenimo paveikslus. Eutropijus ir Rufijus darė ankstesnių laikų istorikų kūrinių santraukas, Amianas Marcelinas stengėsi sekti Tacitu. Sekdamas Plinijumi Jaunesniuoju Apolinaris Sidonijus rašė literatūrinius laiškus. Poezijoje vyravo aprašomoji epigrama (Auzonijus), buvo tęsiama pasakėčios žanro tradicija (Avianas), nežinomas autorius sukūrė komediją Kverolas, kurtos trumpos (Auzonijus) ir ilgesnės mitologinės ir istorinės poemos (Klaudinas, Rutilijus Namacianas, Apolinaris Sidonijus), dažnai turinčios panegirikos elementų.
Apie tūkstantį metų po Romos imperijos žlugimo romėnų kūriniai buvo svarbiausia lektūra ir pavyzdys Europos literatūrai. Renesanso laikais buvo atrasta ir senovės graikų literatūra, bet ir tuomet, ir klasicizmo laikais romėnų literatūra buvo svarbesnė. Iš jos Naujieji laikai perėmė žanrų sistemą ir daugelį kūrybos principų. Iš Plauto ir Terencijaus komedijų Europos rašytojai pasiskolino gudraus tarno personažą ir pagrindinius komizmo kūrimo būdus, iš Senekos mokėsi dramaturgai É. Jodelle’is, R. Garnier, Chr. Marlowe ir T. Kydas, jo tragedijų citatų randama W. Shakespeare’o dramose. Horacijaus patarimais poetams rėmėsi Naujųjų laikų literatūros teorijos pradininkai J. C. Scaligeris, P. de Ronsard’as, M. Opitzas, J. Chr. Gottschedas, N. Boileau, o nacionalinėmis kalbomis rašę Naujųjų laikų odės žanro pirmtakai P. de Ronsard’as, J. Drydenas, G. Chiabrera sekė jo odėmis. Vėlesni kūrėjai ėmė siužetus iš Ovidijaus epų, Vergilijaus bukolikos tapo pavyzdžiu pastoralių kūrėjams, Europos literatūra iš romėnų elegijų perėmė tarnavimo širdies valdovei motyvą, meilės vergijos, meilės grandinių bei pančių, žiauriojo Amoro, meilės liepsnos ir kitus vaizdus. Fedro pasakėčios teikė medžiagos J. Camerarijaus, J. de La Fontaine’o, Chr. F. Gellerto, I. Krylovo kūrybai. Nusižiūrėję į Marcialį, šmaikščias epigramas kūrė ne tik poetai, bet ir daugelis išsilavinusių žmonių, iš romėnų prozos rašytojai perėmė įtikinėjimo ar pašlovinimo, veikėjo apibūdinimo, vaizdo kūrimo, pokalbio su savimi ir kitus pagrindinius elementus.
romėnų literatūra; senovės Romos kultūra
273