sentimentalzmas (pranc. sentimentalisme < sentiment – jausmas), literatūros, meno ir visuomeninės minties srovė, pabrėžianti žmogaus jausmų svarbą. Susiformavo 18 a. viduryje Vakarų Europoje kaip reakcija į Šviečiamojo amžiaus racionalizmą ir klasicizmo normatyvinę estetiką. Sensualizmo filosofijos pagrindėjas J. Locke’as traktate Apie žmogaus protą (An Essay concerning Human Understanding 1690) R. Descartes’o teiginiui Mąstau, vadinasi, egzistuoju (lotynų kalba Cogito ergo sum) priešpriešino šūkį Nieko nėra prote, ko anksčiau nebūtų buvę juslėse (Nihil est in intellectu, quod non prius fuerit in sensu). Žmogus geba ne tik abstrakčiai protauti, bet ir giliai jausti bei išgyventi. Dėmesys jausmui leido atskleisti žmogaus vidaus pasaulį, perteikti nuotaiką, plėtoti dvasinius išgyvenimus, savistabą, autoironiją, pagrįsti subjektyvią nuomonę, kurti individualesnius charakterius, psichologiškai motyvuoti individo elgesį. Jausmų pasaulio atradimas atgręžė menininkus į gamtą ir jos keliamų jausmų įvairovę, natūralią, proto ir taisyklių nevaržomą prigimtį, kurią geriau išsaugo nekilmingų sluoksnių žmogus. Dirbtinei dvarų ir miesto kultūrai priešpriešinta laukinė gamta, rafinuotam aristokratui – kilnus laukinis, protingoms mintims – stiprūs jausmai. Svarbiausias sentimentalizmo teoretikas J.‑J. Rousseau teigė, jog įgimtą žmogaus gerumą žaloja dirbtiniai įstatymai, civilizacijos agresija, atitrūkimas nuo gamtos. Sentimentalistų vaizdavimo centre atsidūrė jautrus, į kontempliaciją linkęs individas, sustiprėjo dėmesys moters paveikslui, jos vidaus pasauliui. Sentimentalizmo poezija ėmė vaduotis iš griežtų formos kanonų, atgaivino antikinę ir Renesanso eilėdarą, baltąsias eiles, susidomėta liaudies kūryba. Išpopuliarėjo elegijos, idilės, aprašomosios poemos, vadinamosios ašaringosios dramos žanrai, sparčiai plėtojamas romano žanras. Sentimentalizmas išreiškė racionalizmo krizę, bet kitomis esminėmis savo nuostatomis liko susijęs su Šviečiamojo amžiaus epocha: siekė socialinės pažangos, kritikavo luominę valstybės santvarką, absoliutizmą.

Sentimentalizmas literatūroje

Literatūroje sentimentalizmas pirmiausia pasireiškė 18 a. pirmos pusės anglų poezijoje. J. Thomsono poemoje Metų laikai (The Seasons 4 dalys 1726–30) gamtos aprašymas, žavėjimasis gamta kaip Dievo dovana pirmą kartą tapo kūrinio tikslu. E. Youngo poemoje Skundas, arba Nakties mintys apie gyvenimą, mirtį ir nemirtingumą (The Complaint, or Night Thoughts on Life, Death and Immortality 9 dalys 1742–45) susitelkta prie žmogaus gyvenimo ir laikinumo apmąstymo nakties ir kapinių fone, vyrauja melancholiška nuotaika, reiškiamas krikščioniškai suvokiamos mirties ilgesys. Dar subjektyviau gamta regima T. Grey (1716–71) kūrinyje Elegija, parašyta kaimo kapinėse (Elegy written in a Country Church-Yard 1742–51), kuri išpopuliarino elegijos žanrą ir vadinamąją kapinių lyriką. Populiariuose S. Richardsono romanuose Pamela, arba Atlygintoji dorybė (Pamella: or, Virtue Rewarded 2 tomai 1740) ir Klarisa, arba Jaunos merginos istorija (Clarissa: or, The History of a Young Lady 7 tomai 1747–48) vyrauja meilės tema, iškeliama paprastų kaimo merginų vidinis grožis ir dorovinis tvirtumas. Svarbiausias anglų sentimentalizmo romanas – L. Sterno Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją (A Sentimental Journey through France and Italy 1768) suteikė pavadinimą visai krypčiai. Sentimentalizmas itin suklestėjo Prancūzijoje. A. F. Prévost d’Exiles’io romanas Kavalieriaus De Grijė ir Manonos Lesko istorija (Histoire du chevalier Des Grieux et de Manon Lescaut 1731) išaukštino laisvą meilę. L. Sterno ironijos įtaka akivaizdi D. Diderot romane Žakas Fatalistas ir jo ponas (Jacques le Fataliste et son maître, parašytas 1773, išleistas 1792). Žmonių lygybės, prigimties moralinio tyrumo, grįžimo į gamtą idėjos, paskleistos J.‑J. Rousseau traktate Apie visuomenės sutartį (Du Contrat social 1762), epistoliniame romane Julija, arba Naujoji Eloiza (Julie ou la nouvelle Héloïse 1761) ir autobiografiniame romane Išpažintis (Les Confessions, parašytas 1766–69, išleistas 1782–89), turėjo daug įtakos Europos ir kitų pasaulio tautų dvasinei kultūrai. Politine J.‑J. Rousseau doktrina rėmėsi Prancūzijos revoliucijos ideologai; jauno žmogaus ugdymo idėjomis – pedagoginės teorijos kūrėjai, auklėjimo ir psichologinio romano rašytojai. Vokietijoje sentimentalią poeziją rašė S. Gessneris, F. G. Klopstockas, J. H. Vossas, romanų sukūrė Chr. F. Gellertas, J. M. Milleris (1750–1814), J. Paulis (1763–1825). Rašytojos S. von La Roche epistolinis romanas Panelės fon Šternheim istorija (Geschichte des Fräuleins von Sternheim 2 tomai 1771), kaip ir J.‑J. Rousseau romanai, turėjo nemažos įtakos svarbiausiam Audros ir veržimosi kūriniui – J. W. Goethe’s romanui Jaunojo Verterio kančios (Die Leiden des jungen Werthers 1774). Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmuoju bestseleriu tapo sentimentalistės S. Rowson (1762–1824) romanas Šarlotės šventykla (Charlotte Temple 1794). Rusijoje labiausiai išgarsėjo N. Karamzino sentimentalistinis romanas Vargšė Liza (Bednaja Liza 1792). Ankstyvajam lenkų romanui atstovauja F. Karpińskis ir F. D. Kniaźninas. Lenkijoje romanas išliko įtakingas visą 19 a. ir veikė lietuvių literatūrą.

Sentimentalizmas Lietuvos literatūroje

Lietuvoje sentimentalizmo ženklų randama K. Donelaičio, A. Klemento, A. Strazdo, D. Poškos kūryboje, anoniminėje 19 a. poezijoje, didaktinėje prozoje. L. Ivinskis iš lenkų kalbos išvertė E. Youngo poezijos, itin išpopuliarėjo jo išversta ir 1860 kalendoriuje paskelbta vokiečių rašytojo Chr. von Schmido (1768–1854) sentimentali apysaka Genovaitė (Genovefa 1810; 19 a. perleista 6 kartus, vaidinta klojimų ir kituose teatruose). Sentimentalizmo poetikos elementų yra A. Baranausko, Maironio, Lazdynų Pelėdos, G. Petkevičaitės-Bitės, ankstyvojoje J. Biliūno, Šatrijos Raganos ir kitų rašytojų kūryboje.

389

J.‑B. Greuze. Gitaristas (aliejus, apie 1760, Dailės muziejus Nantes’e)

Sentimentalizmas dailėje

Dailėje sentimentalizmas labiausiai pasireiškė Prancūzijos dailininkų tapyboje: idealizuotuose peizažuose, civilizacijos nesugadintų kaimo žmonių gyvenimo vaizduose, didaktinės pakraipos buitinio žanro paveiksluose. Asmens jausmai laikyti jo esmės išraiška, propaguota natūralus žmogaus ir gamtos santykis, gręžtasi į trečiąjį visuomenės luomą – miestiečius. Dailininkai siekė individualizuoti charakterius, gilinosi į žmogaus psichologiją, stengėsi perteikti jo dvasinius išgyvenimus. Tapybai būdinga minkštas potėpis, persiliejantys tonai, plastiškumas, švelnios spalvos: žydra, rožinė, kitos. Populiarios buvo ir miniatūros, akvarelinė tapyba, dramblio kaulo dirbiniai. Žymiausias sentimentalizmo tapytojas – J.‑B. Greuze’as. Sentimentalizmo apraiškų yra F. Boucher, J.‑H. Fragonard’o, J.‑B. S. Chardino paveiksluose. Reiškėsi Rusijos dailininkų (I. Argunovo, V. Borovikovskio, D. Levickio) sukurtuose portretuose. Lietuvoje kaip savarankiška kryptis nesiplėtojo, pavieniai bruožai būdingi kai kuriems 18 a. pabaigos–19 a. pradžios portretams (J. Rustemo).

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką