Septuagnta, Senojo Testamento vertimas iš hebrajų kalbos į graikų kalbą, atliktas 3–2 a. pr. Kr. Aleksandrijoje. Aristėjo laiške (2 a. prieš Kristų) yra išlikusi legenda, aiškinanti Septuagingos pavadinimo kilmę – Ptolemajo II Filadelfo pasamdyti 72 vertėjai išvertė Senąjį Testamentą per 72 dienas, todėl šis vertimas ir vadinamas Septuaginta. Ji pratęsė ir sustiprino Tanacho egzegezės tradiciją. Septuaginta skiriasi nuo hebrajų Biblijos knygų išdėstymo tvarka ir didesniu knygų skaičiumi – į Septuagintą yra įtraukta deuterokanoninės Tobito, Juditos, Makabiejų pirma ir antra, Išminties, Siracido, Barucho bei Esteros ir Danieliaus knygų skyriai graikų kalba. Manoma, Septuagintos rankraščiai rėmėsi vienu originalu, vadinamu Protoseptuaginta. Septuagintos knygos skirstomos į Penkiaknygę, Istorines knygas, Pranašų knygas ir Išminties knygas. Kitaip nei hebrajų tradicijoje, Jozuės, Teisėjų, Samuelio pirma ir antra, Karalių pirma ir antra knygos priskiriamos prie Istorinių knygų grupės; prie jos priskiriamos ir Ezros pirma ir antra knyga (pastaroji hebrajų tradicijoje atitinka Ezros knygą ir Nehemijo knygą); Samuelio pirma ir antra bei Karalių pirma ir antra knygos yra vadinamos Karalysčių pirma, antra, trečia ir ketvirta knyga; kai kuriuose Septuagintos rankraščiuose yra viena arba visos keturios Makabiejų knygos. Danieliaus knyga priskiriama prie Didžiųjų pranašų knygų grupės. Po Jeremijo knygos yra Raudų knyga. Mažųjų pranašų knygų grupės tvarka Septuagintoje yra pagrįsta ne chronologija, o teksto ilgumu. Dar Septuagintos knygos nuo hebrajų Biblijos skiriasi turiniu ir dydžiu – vienos yra artimesnės Senojo Testamento originalui hebrajų kalba, kitos labiau nutolosios, Jobo knyga yra trumpesnė nei jos originalas hebrajų kalba. Itin skiriasi Jeremijo knygos tvarka. Psalmių knygoje yra gausu papildomų antraščių.
Manoma, 1 a. judėjimas Kaige bandė Septuagintą grąžinti prie hebrajiškų jos ištakų. Dėl šio judėjimo įtakos atsirado ir paralelių Biblijos vertimų į graikų kalbą (Teodosijaus, Akvilos, Simacho). Rūtos ir Mokytojo knygų tekstai graikų kalba atitinka hebrajų Bibliją, todėl manoma, jų vertimams turėjo įtakos Kaige judėjimas. Apie Septuagintos kanoną ir knygų išdėstymą pirmasis svarstė žydų istorikas Juozapas Flavijus. Judėjų tradicija Septuagintos kilmę sieja su Ptolemajumi II Filadelfu, kuris Aleksandrijos bibliotekoje norėjo turėti į graikų kalbą išverstą Tanachą. Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą veikiausiai buvo paskatintas žydų, gyvenusių diasporoje, nes jie nebemokėjo hebrajų kalbos. Iš legendų apie Septuagintos vertimą ryšku bandymas suteikti Septuagintai hebrajų Biblijos statusą. Žydų filosofas Filonas Aleksandrietis Mozės Įstatymą graikų kalba apibūdino kaip žydų dovaną graikiškai kalbančiam pasauliui; jo veikaluose hebrajų Biblijos vertimas į graikų kalbą yra aprašomas kaip antgamtinis reiškinys, atliktas Dievo įkvėptų asmenų. Kaip ir hebrajų Biblija, Septuaginta laikoma Dievo įkvėpta ir stebuklinga. Ši Filono Aleksandriečio nuostata turėjo daug įtakos Bažnyčios Tėvams – Justinas Kankinys, Irenėjas Lionietis, Augustinas toliau plėtojo legendas, gausias stebuklo elementų, susijusias su Septuagintos vertimu. Rabinistinėje literatūroje, be neigiamo požiūrio į Septuagintą, esama ir teigiamo. Pagal Septuagintos rankraščių tyrimus, Septuaginta (kartais ir kuri nors viena jos knyga) yra versta kelių vertėjų, vertimas truko per šimtą metų, ne visos knygos išverstos Aleksandrijoje.
Krikščionių tradicija perėmė Septuaginta, ji kartu su Naujuoju Testamentu sudarė krikščionių Šventąjį Raštą, nors Naujajame Testamente esančios Senojo Testamento ištraukos yra artimesnės hebrajų tradicijai. 2–4 a. Bažnyčios Tėvai daugiau rėmėsi Septuaginta nei Senojo Testamento tekstu hebrajų kalba, Septuagintą laikė kanoniniu Senojo Testamento variantu. Origenas lygino Septuagintos įvairius rankraščius ir hebrajų Bibliją. Pirmasis Senojo Testamento vertimas į lotynų kalbą Vetus Latina t. p. buvo iš Septuagintos. Šv. Jeronimas pirmasis išvertė Bibliją į lotynų kalbą iš hebrajų kalbos ir pirmasis siekė paneigti įsigalėjusią tradiciją, kad Septuagintos vertimas yra įkvėptas. Ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu įvairios Bažnyčios rėmėsi įvairiais Septuagintos kanonais. Rytų Bažnyčios laiko Septuagintą kanoniniu Senojo Testamento tekstu.
Išliko gausu Septuagintos rankraščių. Seniausi hebrajų tradicijos Septuagintos rankraščiai buvo rasti tarp Negyvosios jūros rankraščių (Kumrano rankraščiai). 1 a. pabaigos ir vėlesni Septuagintos rankraščiai – Codex Sinaiticus, Codex Vaticanus, Codex Alexandrinus – yra geriausiai išlikę krikščionių rankraščiai. Septuaginta pradėta spausdinti 16 a. – Codex Complutensis (išleista 1514–17), Codex Aldini (išleista 1519–20) ir Codex Sixtini (išleista 1587). 20 a. leisti kritiniai Septuagintos leidimai, kurie dažniausiai remiasi vienu rankraščiu, o kritinėse pastabose pateikiama kitų rankraščių versijos (Larger Cambridge Septuagint 1906–40), rekonstruotuose leidimuose remiantis visais rankraščiais dažniausiai pateikiamas išsamiausias Septuagintos variantas (A. Rahlfso Septuaginta 2 t. Stuttgart 1935).
2182