Septyneri mẽtų kãras (1756–63), globalus Europos didžiausių šalių karinis konfliktas. Karą sudarė du atskiri, bet vienas su kitu susiję karai: Didžiosios Britanijos karas su Prancūzija (vyko ir šioms šalims priklausančiose kolonijose) ir Prūsijos (1758–62 ją finansiškai rėmė Didžioji Britanija) karas su narių skaičiumi nepastovia Austrijos, Rusijos, Prancūzijos, Švedijos ir kai kurių Šventajai Romos imperijai priklausančių šalių koalicija. Didžiosios Britanijos–Prancūzijos karas kilo dėl kolonijinių interesų susikirtimo Šiaurės Amerikoje. Karo veiksmai Europos žemyne prasidėjo dėl Austrijos ketinimų susigrąžinti turtingą Sileziją, kurią iš jos per Austrijos įpėdinystės karą (1740–48) atėmė Prūsija. Didžioji Britanija Europoje iš esmės nekariavo, ji tik parėmė Prūsiją siekdama apsaugoti Hannoverį (Didžiosios Britanijos valdančiosios dinastijos tėvoniją).
Karą pradėjo Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis, nes manė (teisingai), kad Austrija sąjungoje su Rusija ketiną jį pulti ir (neteisingai), kad prie jų ketina prisidėti Saksonija ir Prancūzija. Prūsijos puolimas buvo sėkmingas (buvo sumušta Saksonijos kariuomenė, jos likučiai tapo Prūsijos kariuomenės dalimi), bet politiniai padariniai – labai nepalankūs. Prūsijos sustiprėjimo išsigandusios į karą Austrijos pusėje stojo Prancūzija, vėliau Rusija ir Švedija. 1757 06 Austrijos kariuomenė sumušė Prūsijos dalinius prie Kolíno (Čekija), Didžiosios Britanijos karaliaus giminaičio Cumberlando kunigaikščio vadovaujama Hannoverio kariuomenė 1757 09 kapituliavo. Prūsijai atsilaikyti pirmiausia padėjo jos valdovo Frydricho II Didžiojo energingi veiksmai panaudojant okupuotų Saksonijos ir Švedijos Pomeranijos išteklius, geras Prūsijos vidaus kelių tinklas, leidęs greitai perdislokuoti kariuomenę ir mušti priešus atskirai, ir oponuojančios koalicijos narių skirtingi tikslai ir nesuderinti veiksmai, pvz., Prancūzija vengė Prūsijos visiško sutriuškinimo, Rusijos kariuomenės vadai žinojo, kad imperatorė Jelizaveta sunkiai serga, o sosto įpėdinis Petras (1762 imperatorius Petras III) yra fanatiškas Frydricho II Didžiojo gerbėjas. Po Prūsijos pergalių prie Rossbacho (Aukštutinė Saksonija) ir Leutheno (Silezija) Didžioji Britanija sustiprino Hannoverio gynybą ir nuo 1758 pradžios pradėjo pervedinėti daug lėšų į Frydricho II Didžiojo iždą. 1758 nusistovėjo kariaujančių jėgų pusiausvyra: Rusija užėmė Rytų Prūsiją, bet neįstengė prasiveržti į Brandenburgą, Prancūzija atsisakė stipriau paremti Austriją ir daugiausia pastangų skyrė kolonijų karui (pirmiausia Šiaurės Amerikoje; vadinamasis Užkariavimo, arba Prancūzijos ir indėnų karas).
Vėliau karas vyko permainingai: Austrijos ir Rusijos jungtinė kariuomenė sumušė Prūsijos pajėgas prie Kunersdorfo (1759 08), bet Prūsija laimėjo Liegnitzo ir Torgau mūšius (abu 1760). Ilgainiui išryškėjo Prūsijos prastesnė padėtis, nes jai beveik visada tekdavo kautis prieš gausesnį priešą ir jos karių energija seko. Prūsiją išgelbėjo imperatorės Jelizavetos mirtis (1762). Naujasis imperatorius Petras III 1762 05 sudarė taiką su Prūsija ir nors buvo nuverstas nuo sosto, jo įpėdinė Jekaterina II laikėsi neutraliteto. Prūsijai išvijus Austrijos kariuomenę iš Silezijos, o Prūsijos sąjungininkui Braunschweigo kunigaikščiui Ferdinandui sumušus Prancūzijos kariuomenę prie Wilhelmsthalio (1762) ir Saksonijos kariuomenę prie Lutterbergo (1762 07) karo veiksmai Europoje nurimo, jie tęsėsi Šiaurės Amerikoje, Afrikoje ir Indijoje. 1762 pavasarį Austrija nebesitikėjo įveikti Prūsijos be Rusijos pagalbos, o Prancūzija pripažino savo pralaimėjimą Šiarės Amerikoje ir Indijoje. Septynerių metų karas baigėsi Didžiajai Britanijai su Prancūzija pasirašius Paryžiaus taiką (1762 02 10) ir Austrijai su Prūsijai sudarius Hubertusburgo taiką (1763), pagal kurią iš esmės buvo atkurta ikikarinė padėtis, Silezija liko Prūsijos dalimi.
Septynerių metų karas Lietuvoje
Per Septynerių metų karą labai nukentėjo Lietuva. Prūsijai užėmus Dresdeną, ten veikusioje Abiejų Tautų Respublikos pinigų kalykloje imta kalti netikrus pinigus, jie vežti ir platinti Lietuvoje ir Lenkijoje, tai smukdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonomiką. Nuo 1757 Rusijos kelios armijos žygiavo per jos teritoriją į Prūsiją. Kareiviai plėšė gyventojus, atiminėjo maistą, rinko rekrutus. 1757–62 Mažoji Lietuva buvo Rusijos valdžioje (1757 07 05 užimta Klaipėda, 1758 01 22 – Karaliaučius). Netoli Norkyčių 1757 08 30 įvyko vienas didžiausių karo Gross Jägersdorfo mūšis.