Sebijos dail
Išliko mezolito (Lepenski Viro archeologinė vieta, dabar Boro sritis, šeši tūkstančiai septyni šimtasis–penki tūkstančiai penki šimtasis tūkstantmetis prieš Kristų), neolito ir bronzos amžiaus įtvirtinimų, laidojimo įrenginių griuvėsių, aukso ir žalvario statulėlių, keramikos, graikų ir ilyrų aukso papuošalų. Liaudies dailėje vyrauja medžio drožiniai, juvelyriniai dirbiniai, ginklai, siuvinėjimas auksu, keramika, kilimai.
13–17 amžiaus dailė
freska Krucifiksas Švč. Mergelės Marijos Studenicos vienuolyno bažnyčioje (Raškos apskritis, 1209)
13 a. plito religinės ir pasaulietinės tematikos tapyba, kuriai būdinga realistinės detalės, laisva tapymo maniera, subtilus koloritas. Valdant Nemaničių dinastijai suklestėjo sakralinė dailė; plėtotos knygų miniatiūros, jose tęstos Bizantijos iliuminavimo tradicijos (Chludovo psalmių knyga, apie 9 a.), sukurta subtilių sienų tapybos kūrinių. Meniškumu išsiskiria Švč. Mergelės Marijos Studenicos (Raškos apskritis, 12 a. pabaiga–13 a. pradžia, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986), Švenčiausiosios Trejybės Sopoćanų (Raškos apskritis, 13 a. antra pusė, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979) vienuolynų freskos. Ikonomis puoštos cerkvės, vienuolynai. Seniausia išlikusi ikona – mozaikinė Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu (12 amžius). Ikonų kūrimo tradicijas plėtojo graikų dailininkai, 13 a. susiklostė vietinių meistrų mokykla.
Žymesni 13–17 a. freskų ir ikonų tapytojai: diakonas Jovanas, graikai Mykolas ir Eutichijus (slapyvardis Astrapas), Longinas (kūrė 1563–97), Georgije Mitrofanovićius (kūrė apie 1616–22). 14 a. pradėjo plisti gotika. Dekoratyvinei dailei įtakos turėjo Bizantijos, romanikos, gotikos ir islamo menas. Plėtota siuvinėjimas, tekstilė (lino, vilnos, medvilnės). 15 a. klestėjo šventųjų paveikslų, miniatiūrų ir sienų tapyba, plito italų renesanso idėjos, ėmė reikštis realistinės dailės tendencijos.
Turkų valdymo laikotarpiu (1389–1877) šalies dailė sumenko.
18 amžiaus pabaigos–20 amžiaus dailė
18 a. pabaigoje dailėje įsivyravo barokas, religinių paveikslų nutapė Nikola Neškovićius (18 a.), Teodoras Kraćunas (1730–81), Jakovas Orfelinas (m. 1803), natiurmortų, istorinių kompozicijų ir portretų – J. Stjićius Toškovićius (1799–1824). Klasicistinių paveikslų nutapė Arsa Teodorovićius (1768–1826), T. Češljaras, Konstantinas Danilas (1798–1873), Katarina Ivanović (1811–82). 19 a. dailės vyraujančios kryptys buvo romantizmas, realizmas. Romantinių, patriotinės, buitinės tematikos kompozicijų, portretų sukūrė Novakas Radonićius (1826–90), Ð. Jakšićius. Realistinių peizažų, valstiečių portretų, istorinių kompozicijų nutapė Đorđe Milovanovićius (1850–1919), Đorđe Krstićius (1851–1907), Urošas Predićius (1857–1953), Pavle „Paja“ Jovanovićius (1859–1957). Skulptūrų sukūrė Dimitrije Petrovićius (1799–1852), Simeonas Roksandićius (1874–1942).
Ð. Krstić. Prie šaltinio (aliejus, 1882, Nacionalinis muziejus Belgrade)
19 a. viduryje susidomėta fotografija; pirmuosius dagerotipus sukūrė Anastasas Jovanovićius (1817–90). Kirilas Kutlikas (1869–1900) 1895 Belgrade įkūrė piešimo ir tapybos mokyklą. Pirmieji šios mokyklos mokiniai vėliau studijavo Miunchene, Paryžiuje. Impresionizmo stilistiką plėtojo Marko Muratas (1864–1944), Milanas Milovanovićius (1876–1946), Kosta Miličevićius (1877–1920), fovistinių kūrinių nutapė Nadezda Petrović (1873–1915), kubistinių – Ivanas Radovićius (1894–1973), Sava Šumanovićius (1896–1942). Kiti žymesni dailininkai: Petaras Dobrovićius (1890–1942), Zora Petrovićius (1894–1962), Predragas‑Peđa Milosavjevićius (1908–87).
P. Lubarda. Arkliai (aliejus, 1953, Šiuolaikinio meno muziejus Belgrade)
Nuo 1945 dailėje kurį laiką vyravo socialistinis realizmas. Jo diktatui priešinosi 1947 Zadare įsikūrusi I. Tabakovićiaus (1898–1977) studentų grupuotė Zadaro grupė, kuri siekė atgaivinti prieškario modernizmo tapybos tradicijas. Žymesni nariai: Vera Božičković Popović (1920–2002), Ljubinka Jovanović‑Mihailović (1922–2015), Miloradas Bata Mihailovićius (1923–2011), Kosa Bokšan (1925–2009), Miodragas Mića Popovićius (1923–96), Petaras Omčikus (1926–2019). 1950–60 vyravo Paryžiaus kultūros įtaka. Informel stilistiką, geometrinę ir lyrinę abstrakciją plėtojo P. Lubarda, Branko Filipovićius‑Filo (1924–97), I. Tabakovićius, M. B. Mihailovičius. 1958 Belgrade įkurtame Šiuolaikinio meno muziejuje pradėta eksponuoti užsienio šalių konceptualųjį meną, rengti tarptautinius meno renginius. Visuomeniškai angažuotas konceptualus menas pradėtas kurti ir vietinių menininkų. Svarbiausi šio laikotarpio atstovai Zoranas Popovićius, Gera Urkomas, Era Milivojevićius (visi g. 1944), Raša Todosijevićius (g. 1945) dažnai kartu dalyvaudavo tarptautinėse parodose, savo individualioms meninėms pozicijoms išreikšti dažniausiai naudojo fotografiją, videomeną, rengė performansus.
20 amžiaus pabaigos–21 amžiaus pradžios dailė
1992–95 menas kurtas karinių ir politinių konfliktų, nesantaikos, skurdo, masinių medijų kontrolės ir tarptautinės izoliacijos sąlygomis. Žymiausias serbų konceptualizmo atstovas R. Todosijevićius vienas pirmųjų pajuto šalyje bręstančią karo katastrofą. Jis sukūrė instaliacijų seriją Dievas myli serbus (1989), kurioje kritiškai traktavo istorinius ir tuometės valdžios galios simbolius, priešpriešindamas juos kasdienei eilinių serbų, tokių kaip jo motina, patirčiai. Viena žymiausių menininkių M. Abramović nuo tapybos perėjo prie performansų kūrimo, į juos įtraukė istorinius košmarus atspindintį ritualo elementą.
Menininkė Milica Tomić (g. 1960) videoperformansuose tyrinėja savo tapatybės skilimą. Serbų meno novatorius skulptorius Mrđanas Bajićius (g. 1957) kūriniuose išradingai derina abstrakciją, simbolinius motyvus, formos ekspresiją paryškina spalva; manipuliuodamas kolektyvinės ir asmeninės atminties ženklais kuria šalies, kuri nebeegzistuoja, vaizduotės muziejų, primena brutalius karinius konfliktus. Balkanų regiono meno kontekste šio laikotarpio serbų kūryba išsiskyrė suskilusios savimonės tragizmu (Urošo Đurićiaus, g. 1964) kūriniai. Sunkūs karo išgyvenimai tapo postūmiu kurti I. Grubovui (g. 1976) ir Vesnai Vesic (g. 1975). Kaltės ir tuo pačiu nukentėjusiojo savimonės skilimą itin įtaigiai kūryboje išreiškė S. Mitrovićius (g. 1973).
M. Vuković. Moteris su mirusiu vaiku (bronza, 1955, Šiuolaikinio meno muziejus Belgrade)
Susibūrusios menininkų grupuotės Škart (Atmesti, įkurta 1990) pavadinimas yra nuoroda į jos marginalinę poziciją oficialios kultūros atžvilgiu, prisirišimą prie bjaurumo estetikos. Novi Sade 1993 susikūrusi menininkų grupuotė APSOLUTNO (Absoliučiai) kultūrines, politines ir visuomenines problemas vizualizavo ne tik videoinstaliacijose, projektuose, bet ir radijo bei televizijos programose, spaudoje ir internete.
20 a. pabaigos–21 a. pradžios Serbijos dailei būdinga didelė krypčių, raiškos priemonių, tematikos įvairovė; žymesni dailininkai – Bálintas Szombathy (g. 1950), Jovanas Čekićius (g. 1953), Slavica Marković (1959–2021), Zoranas Naskovskis, Zdravko Joksimovićius (abu g. 1960), Biljana Djurdjević (g. 1973), Vladimiras Nikolićius (g. 1974), Aleksandrija Ajduković (g. 1975), Jelena Radić (g. 1978).
2271
Serbijos kultūra
Serbijos konstitucinė santvarka
Serbijos partijos ir profsąjungos