Sebijos istòrija

Ikiistoriniai ir antikos laikai

Dabartinės Serbijos teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite. Bronzos amžiuje čia gyveno ilyrų, trakų, vėliau keltų gentys. 4–3 a. pr. Kr. ilyrai sukūrė keletą valstybinių junginių, tarp jų – Dardaniją (dabartinis Kosovas ir Pietų Serbija). Po Ilyrų karų (229–228, 219, 168–167 pr. Kr.) Roma pamažu prisijungė ilyrų žemes – čia 27 pr. Kr. sukurta Ilyrijos provincija, 8 po Kr. padalyta į Dalmatijos ir Panonijos provincijas. Giliau žemyne gyvenančios gentys Romai pakluso 1 a. po Kr. – čia sukurta Aukštutinės Mezijos provincija (Mezija). Dabartinis Banatas priklausė 106 po Kr. sukurtai Dakijos provincijai. Vietinės gentys buvo romanizuotos. Nuo 3 a. per dabartinės Serbijos teritoriją ėmė veržtis įvairios barbarų gentys. Skilus Romos imperijai (395) ją valdė Rytų Romos (Bizantijos) imperija. 441 šias žemes užėmė hunai, 469 – Teodoriko vadovaujami ostgotai, 6 a. pr. – gepidai, 583 – avarai.

Viduriniai amžiai

6–7 a. dabartinės Serbijos teritorijoje apsigyveno slavai, kurie išstūmė arba asimiliavo ankstesnius gyventojus. Nuo 8 a. formavosi serbų tauta, susidarė pirmieji serbų valstybiniai junginiai – županijos: Paganija (Neretva), Duklia, Terbunė, Zahumlje, Raška. Jie nuo 9 a. pabaigos buvo priklausomi nuo Bulgarijos, nuo 11 a. pradžios – nuo Bizantijos. 9 a. 2 pusėje, veikiausiai slavų misionierių ir raštijos skleidėjų Kirilo ir Metodijaus pastangomis, serbai buvo pakrikštyti ir tapo stačiatikiais. 11 a. viduryje serbų žemes pradėjo vienyti Zeta (Duklia, dabartinė Juodkalnija), kuri, kitaip negu Raška, daugiau rėmėsi ne Bizantija, o katalikiškąja Roma ir Pietų Italijos normanais (1077 Zetos valdovas Mykolas I Vojislavljevičius popiežiaus vainikuotas karaliumi, 1089 įkurta Baro arkivyskupija), bet 12 a. pradžioje ši valstybė pakluso Raškai ir prarado įtaką. 12 a. 2 pusėje Raškos didysis županas Steponas Nemania (valdė 1170–96) išsivadavo iš Bizantijos valdžios, suvienijo serbų žemes (išskyrus Bosniją) ir pradėjo Nemaničių dinastiją (valdė 1166–1371). Jo sūnus Steponas II Pervovenčanas (valdė 1196–1228) 1217 buvo vainikuotas Raškos, Duklios, Terbunės, Dalmatijos ir Humo karaliumi, 1219 įkūrė Žičos (dabartinėje Raškos apskrityje) arkivyskupiją. Raškos vardą pamažu keitė Serbijos vardas. 1241–42 kraštas buvo nusiaubtas mongolų. 13 a. 2 pusėje pradėta eksploatuoti Serbijos vario, cinko, sidabro ir aukso rūdų kasyklas; iš gaunamų lėšų buvo rengiami karo žygiai į gretimas šalis. Steponas Dušanas (valdė 1336–55) prie Serbijos prijungė Makedoniją, Epyrą, Tesaliją, 1346 įkūrė Pećo (Kosovas) patriarchatą ir buvo vainikuotas Serbų, albanų, graikų ir bulgarų caru. Valdant Steponui Urošui V (1355–1371) ši valstybė ėmė irti. Po pralaimėjimo turkams Kosovo mūšyje (1389) Serbija tapo Osmanų imperijos vasalu, o 1459 buvo prie jos prijungta. Serbijos teritorijoje buvo sudarytas Belgrado pašalikas, dar vadinamas Smederevo sandžaku.

Belgrado apsiaustis 1522 (16 a. pradžios raižinys)

Belgradas Osmanų valdymo laikais (17 a. pradžios piešinys)

Naujieji amžiai

Serbijos gyventojai prieš Osmanų valdžią dažnai sukildavo. 19 a. pradžios Serbijos sukilimus (1804–13 ir 1815) parėmė Rusija. 1806–12 Rusijos ir Turkijos karą užbaigusia Bukarešto taikos sutartimi (1812) Serbija gavo autonomiją, bet 1813, pasinaudojus tuo, kad Rusija kariauja su Prancūzija, sultono valdžia buvo atkurta. Po 1815 sukilimo Serbija tapo pusiau nepriklausoma kunigaikštyste – vyriausiasis kunigaikštis valdė kartu su sultono skiriamu Belgrado paša. Pasirašiusi 1826 Akermano konvenciją ir 1828–29 Rusijos ir Turkijos karą užbaigusią Adrianopolio taiką Turkija garantavo Serbijos autonomiją. Vyriausiojo kunigaikščio Milošo Obrenovičiaus (valdė 1815–39 ir 1858–60; Obrenovičiai) pastangomis 1830 Serbijos kunigaikščio titulas tapo paveldimas. Po sukilimo prieš autokratinį Milošo Obrenovičiaus valdymą 1835 priimta konstitucija Austrijos ir Rusijos reikalavimu buvo atšaukta, 1839 Milošas Obrenovičius atsisakė sosto (1858 Skupštinos vėl į jį pakviestas). Jo sūnus Mykolas Obrenovičius 1842 buvo nuverstas, konstitucijos šalininkų pastangomis kunigaikščiu išrinktas 1804–13 sukilimo vadovo Karadžiordžės sūnus Aleksandras Karadžiordževičius (Karadžiordževičiai). Jam valdant (1842–58) 1844 priimtas civilinis kodeksas, parengtas pagal Napoleono kodeksą, sumodernintas valstybės valdymas, švietimas, teismai. Krymo karą užbaigusi Paryžiaus taika (1856) suteikė Serbijos autonomijai tarptautines garantijas. Spaudžiant Rusijai 1858 Skupština į sostą sugrąžino Obrenovičius. Dėl Europos didžiųjų valstybių diplomatinio spaudimo 1867 iš Serbijos išvesta Turkijos kariuomenė. 1869 priimta nauja konstitucija. Milano Obrenovičiaus (1868–89) ir Aleksandro Obrenovičiaus (1889–1903) valdymo laikotarpiu Serbijos užsienio politika buvo orientuota į Austriją-Vengriją. 1876 Serbija pradėjo permainingai besiklostantį karą su Turkija (Serbijos ir Juodkalnijos karas su Turkija 1876–78). Tuo pat metu vykusį 1877–78 Rusijos ir Turkijos karą užbaigęs Berlyno kongresas suteikė Serbijai visišką nepriklausomybę, buvo išplėsta jos teritorija. Milanas Obrenovičius 1882 pasiskelbė karaliumi Milanu I. 1885 Serbija paskelbė karą Bulgarijai, bet patyrė visišką pralaimėjimą, kurio padarinių išvengė tik dėl Austrijos-Vengrijos diplomatinio įsikišimo. 19 a. 9–10 dešimtmetyje susikūrė politinių partijų (Radikalų, Pažangioji, Liberalų ir kitos). Radikalų pastangomis 1888 priimta gana liberali konstitucija, pagal kurią Serbija tapo parlamentine monarchija, paskelbtos svarbiausios pilietinės teisės ir laisvės. Aleksandras Obrenovičius 1894 šią konstituciją panaikino, 1895 ir 1901 patvirtino konstitucijas, ribojančias Skupštinos įgaliojimus, bet 1903 buvo nužudytas per karininkų sąmokslą. Į sostą išrinktas 1858 nuversto Aleksandro Karadžiordževičiaus sūnus Petras I. Sugrąžinta 1888 konstitucija. Pasikeitė pagrindinės Serbijos užsienio politikos kryptis: ji atsiribojo nuo Austrijos-Vengrijos įtakos ir suartėjo su Rusija, t .p. ėmėsi burti prieš Turkiją nukreiptą koaliciją. 1912 10 Serbija, Juodkalnija, Bulgarija ir Graikija paskelbė Turkijai karą (Balkanų karai). Pagal 1913 Bukarešto taiką, Serbija gavo Šiaurės Makedoniją, jos teritorija beveik padvigubėjo. 1914 06 Serbijos karininkai, priklausantys slaptai Juodosios rankos organizacijai, aprūpino ginklais teroristinės Jaunosios Bosnijos organizacijos narius, kurie Sarajeve nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą. Sarajevo atentatas suteikė Austrijai-Vengrijai pretekstą užpulti Serbiją ir pradėti Pirmąjį pasaulinį karą. Atrėmusi du Austrijos-Vengrijos kariuomenės puolimus (1914 08–09), 1915 09 Serbija buvo okupuota. Serbijos vyriausybė ir kariuomenės likučiai per Albaniją evakuavosi į Korfu (Kerkyros) salą.

Naujausi laikai

Per pasaulinį karą atgijo dar 19 a. viduryje gimusi pietų slavų tautų susivienijimo idėja. Serbijos vyriausybė ir 1915 Londone įkurtas Jugoslavijos komitetas 1917 07 paskelbė deklaraciją dėl serbų, kroatų ir slovėnų valstybės, kurią valdytų Serbijos Karadžiordževičiai, įkūrimo. Po Serbijos ir Prancūzijos kariuomenės puolimo Salonikų fronte 1918 09 Serbija buvo išvaduota. 1918 12 01 Belgrade paskelbta Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystė, 1929 pavadinta Jugoslavija. Serbijos politikų ir karaliaus Aleksandro I Karadžiordževičiaus (1914–21 regentas, 1921–34 karalius) pastangomis ši karalystė tapo unitarine valstybe, kurioje vyravo serbai. Kitų tautų etninis savarankiškumas nebuvo pripažįstamas (oficiali doktrina skelbė jugoslavus viena tauta), Kroatijos ir Slovėnijos politikų siūlomas tautinio pliuralizmo ir federalizmo modelis atmetamas. 1929 Aleksandras I Karadžiordževičius įvedė asmeninę diktatūrą, nepaisant to, 1939 sudaryta autonominė Kroatijos banovina. Per Antrąjį pasaulinį karą 1941 04 Jugoslavija buvo okupuota nacių Vokietijos, fašistinės Italijos ir Vengrijos kariuomenės ir padalyta. Sudaryta nuo Vokietijos priklausoma Serbijos vyriausybė (nuo 1941 08 jai vadovavo M. Nedićius), bet turinti savo ginkluotąsias pajėgas. Dalis Serbijos teritorijos prijungta prie Albanijos, Bulgarijos, Vengrijos. Netrukus su vokiečių okupantais ir M. Nedićiaus kariuomene (t. p. su četnikais, kurie buvo pavaldūs emigracinei vyriausybei) ėmėsi kovoti J. Tito vadovaujami komunistiniai partizanai. 1942–43 Jugoslavijos komunistų partija, nepaisydama emigracinės vyriausybės, sukūrė naujas valstybinės valdžios institucijas (Jugoslavijos antifašistinė nacionalinio išsivadavimo večė).

Gynybos ministerijos pastatas Belgrade, 1999 apgriautas per NATO bombardavimą, 2011

Po karo Jugoslavijai 1946 tapus komunistine federacine valstybe Serbija išsaugojo vyraujančios respublikos padėtį. Autoritariškai valdantis Jugoslavijos komunistų partijos ir valstybės vadovas J. Tito griežtai malšino retsykiais pasireiškiančius mėginimus decentralizuoti valdymą. Jam mirus (1980) ir žlugus daugumai Vidurio Rytų Europos komunistinių režimų (1989) atgijo Jugoslavijos tautų nesutarimai, nusilpo respublikų federaciniai ryšiai. Per pirmuosius po Antrojo pasaulinio karo demokratinius parlamento rinkimus 1990 visose respublikose, išskyrus Serbiją ir Juodkalniją, laimėjo nekomunistinės grupuotės, siekiančios atskirų federacijos respublikų nepriklausomybės. Serbijoje rinkimus laimėjo Serbijos socialistų partija (įkurta 1990 vietoj Serbijos komunistų sąjungos), jos vadovas S. Miloševićius išrinktas Serbijos prezidentu. Jis, kaip ir dauguma Serbijos visuomenės, Jugoslavijos valstybės integralumo išsaugojimą laikė serbų tautos misija. 1991 06 federacinė kariuomenė, kurioje vyravo serbai, puolė nepriklausomybę paskelbusias Slovėniją ir Kroatiją, vėliau Serbija rėmė Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos serbų mažumos (jų gyvenami rajonai pasiskelbė atsiskiriantys nuo šių valstybių) ginkluotą kovą. Daugumai Europos valstybių ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms 1992 pradžioje pripažinus Kroatijos, Slovėnijos, Bosnijos ir Hercegovinos nepriklausomybę Serbija ir Juodkalnija 1992 04 27 sukūrė Jugoslavijos Federacinę Respubliką. Karo, kuris 1992–95 vyko daugiausia Bosnijoje ir Hercegovinoje (serbai buvo kaltinami čia vykdę vadinamąjį etninį valymą), veiksmai nutraukti Jungtinių Amerikos Valstijų pastangomis 1995 pasirašius Daytono taiką. Dėl Kosovo albanų siekių atsiskirti nuo Serbijos 1998 čia kilo albanų ir serbų ginkluotos kovos. S. Miloševićiui (nuo 1997 Jugoslavijos Federacinės Respublikos prezidentas) 1999 03 atmetus Kosovo autonomijos projektą ir atsisakius iš šio istorinio Serbijos regiono išvesti kariuomenę NATO pajėgos 1999 03–06 bombardavo Serbijos strateginius objektus, valstybės įstaigas (Kosovo krizė). Dėl karinių nesėkmių, prastos ekonominės padėties, susidariusios iš dalies dėl Europos Sąjungos sankcijų, S. Miloševićiaus politinė įtaka sumažėjo: 2000 09 prezidento rinkimus jis pralaimėjo, bet rinkimų rezultatų nepripažino. Dėl to kilo masinės demonstracijos, 2000 10 S. Miloševićius buvo nuverstas (2001 suimtas ir perduotas Hagos tarptautiniam tribunolui, 2006 mirė kalėjime). Jugoslavijos Federacinė Respublikos prezidentu tapo Serbijos demokratinės partijos (įkurta 1992) vadovas V. Koštunica (prezidento pareigas ėjo iki 2003 02, 2004–08 buvo Serbijos ministras pirmininkas). Pirmalaikius parlamento rinkimus 2000 12 laimėjo opozicinių partijų koalicija Serbijos demokratinė opozicija. Sustiprėjus Juodkalnijos separatiniams siekiams abiejų respublikų vyriausybių sutarimu priimta nauja konstitucija, ir 2003 02 04 Jugoslavijos Federacinė Respublika, tapusi dviejų suverenių respublikų sąjunga, pavadinta Serbija ir Juodkalnija. 2004 06 Serbijos prezidentu išrinktas Demokratų partijos (įkurta 1989) vadovas B. Tadićius (2008 perrinktas). Gilėjant abiejų sąjunginių valstybių prieštaravimams 2006 06 03 paskelbta Juodkalnijos nepriklausomybė (tam pritarta per 2006 05 referendumą), 2006 06 05 Serbijos parlamentas paskelbė Serbiją teisine Serbijos ir Juodkalnijos įpėdine. 2008 02 17 nepriklausomybę paskelbė Kosovas; ją pripažino Jungtinės Amerikos Valstijos ir 22 iš 27 Europos Sąjungos valstybių (t. p. ir Lietuva). 2008 03 V. Koštunicos vyriausybė atsistatydino dėl skirtingo jos narių požiūrio į tolesnį bendradarbiavimą su Europos Sąjunga. Po pirmalaikių parlamento rinkimų nuo 2008 07 valdė Demokratų partijos vadovaujama koalicija (ministras pirmininkas M. Cvetkovićius). Svarbiausias Serbijos užsienio politikos prioritetas – jungimasis į Europos Sąjungą, siejamas su Serbijos bendradarbiavimu su Hagos tarptautiniu tribunolu (2011 Serbija šiam teismui perdavė karo nusikaltimais kaltinamus R. Mladićių ir G. Hadžićių). Serbija vengia atvirai konfrontuoti su Europos Sąjunga ir dėl Kosovo, kurio valstybingumo nepripažįsta (pagal 2006 Konstituciją, jis – neatsiejama Serbijos dalis). 2012 03 01 Serbijai suteiktas Europos Sąjungos kandidatės statusas, 2014 01 pradėtos derybos dėl narystės. 2012, 2014 ir 2016 parlamento rinkimus laimėjo Serbijos pažangos partijos (įkurta 2008) vadovaujamos koalicijos. Prezidentu 2012–17 buvo T. Nikolićius, nuo 2017 šias pareigas eina buvęs ministras pirmininkas (2014–17) A. Vučićius (abu – Serbijos pažangos partijos atstovai). 2020 06 parlamento rinkimus didele persvara laimėjo Serbijos pažangos partija (svarbiausios opozicinės partijos, kaltinančios valstybės vadovą autoritariškumu, rinkimus boikotavo).

Jungtinių Tautų (2000), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (2000), Europos Tarybos (2003), Juodosios jūros bendradarbiavimo organizacijos (2004), Vidurio Europos laisvosios prekybos asociacijos (2007) narė.

L: The Serbian Questions in The Balkans Belgrade 1995; W. Walkiewicz Jugosławia. Byt wspólny i rozpad Warszawa 2000.

1478

Serbija

Serbijos gamta

Serbijos gyventojai

Serbijos konstitucinė santvarka

Serbijos partijos ir profsąjungos

Serbijos ginkluotosios pajėgos

Serbijos ūkis

Serbijos santykiai su Lietuva

Serbijos švietimas

Serbijos literatūra

Serbijos architektūra

Serbijos dailė

Serbijos muzika

Serbijos choreografija

Serbijos teatras

Serbijos kinas

Serbijos žiniasklaida

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką