serbų kalba

sebų kalbà priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos slavų kalbų šakos (grupės) pietų slavų kalbų grupei (pogrupiui). Serbijos valstybinė kalba, Bosnijos ir Hercegovinos viena valstybinių kalbų (kartu su bosnių ir kroatų). Dar vartojama Juodkalnijoje, Kroatijoje, Makedonijoje, Kosove, Albanijoje, Rumunijoje ir kitur. Iš viso kalbančiųjų apie 12 milijonų. Artima kroatų kalbai. Anksčiau serbų ir kroatų buvo laikomos vienos serbų-kroatų (arba kroatų-serbų) bendrinės kalbos variantais su nedideliais leksiniais ir tarimo skirtumais, tik Kroatijoje vartojami lot. rašmenys, o Serbijoje – kirilika ir lotyniškieji rašmenys. 1954 Novi Sado sutartimi pripažinti serbų-kroatų kalbos 2 atskiri variantai: serbų ir kroatų. Buvusios serbų kalbos bosnių ir juodkalniečių tarmės po Jugoslavijos suirimo dabar laikomos savarankiškomis kalbomis. Serbų, kroatų, bosnių ir juodkalniečių kalbų skirtumai labai nedideli (kalbantieji tomis kalbomis vieni kitus gerai supranta). Skiriamos 2 pagrindinės serbų kalbos tarmės: štokavų ir torlakų.

Serbų kalbų viena archajiškiausių slavų kalbų. Turi 10 balsių (5 ilgieji ir 5 trumpieji), sonantą r, 25 priebalsius (20 kietųjų ir 5 minkštuosius), keletą afrikatų. Skardieji priebalsiai žodžio gale nesuduslėja. Kirtis laisvas, nefiksuotas. Keliaskiemenių žodžių galinis skiemuo dažniausia nekirčiuotas. Kirčiuoti skiemenys gali būti ilgieji arba trumpieji. Prieškirtinių skiemenų balsiai tik trumpieji. Turi 4 priegaides, atliekančias žodžių ir jų formų skyrimo funkcijas. Turi nemažai skolinių iš turkų kalbos. Žodžių darybai būdinga sufiksacija, prefiksacija, kompozicija. Serbų kalba fleksinė sintetinė. Vardažodis turi gramatines giminės (vyriškoji, moteriškoji, bendroji), skaičiaus (vienaskaita, daugiskaita), 7 linksnio kategorijas. Veiksmažodžiui būdinga gramatinė laiko kategorija (esamasis, būtasis, būsimasis laikas). Dažniausia sakinio struktūra – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys). Naudojamos 2 rašto sistemos: dažniausia kirilika, rečiau lotyniškasis raštas. Seniausi rašto paminklai iš 12 a.: Miroslavo evangelija (Miroslaljevo Evanđelje 1180–90) ir Kulino raštas (1189). Štokavų tarmės pagrindu sunorminta bendrinė serbų kalba vartojama nuo 19 a. pradžios. 1818 V. S. Karadžićius išdėstė pagrindinius bendrinės serbų kalbos principus, reformavo kirilikinį raštą (raštas fonetinis, naudojama 30 raidžių).

85