Lifar Serge (Seržas Lifãris), tikr. Sergij 1905 04 02Kijevas 1986 12 15Lozana, prancūzų baleto artistas, baletmeisteris, pedagogas. Ukrainiečių kilmės. 1921–23 baleto meno mokėsi B. Nižinskos studijoje Kijeve, vėliau pas E. Cecchetti, N. Legatą. 1923–29 S. Diagilevo trupės Rusų baletas, 1929–44 ir 1947–1958 Paryžiaus Grand Opéra solistas, baletmeisteris ir trupės vadovas (jam vadovaujant trupė tapo viena geriausių Europoje – praplėtė jos repertuarą, tobulino artistų profesionalumą). 1945–47 vadovavo trupei Nouveau Ballet de Monte Carlo. 1947 Paryžiuje įkūrė Choreografijos institutą, nuo 1955 dėstė Sorbonoje. Ekspresija, judesių įtaiga išsiskyrė S. Lifario vaidmenys: Apolonas (I. Stravinskio Apolonas Musagetas 1928), Sūnus Palaidūnas (S. Prokofjevo Sūnus palaidūnas 1929), Ikaras (Ikaras 1935; S. Lifario choreografija). Sukūrė daugiau kaip 200 abstrakčių šokio spektaklių antikos, Biblijos temomis; svarbiausi: Prometėjo kūriniai (1929, pagal L. van Beethoveno muziką), Suite en blanc (1943, pagal E. V. A. Lalo muziką), G. Aurico Fedra (1950), M. Ravelio Dafnis ir Chloja (1958), Pikų dama (1960, pagal P. Čaikovskio muziką). Parašė 28 šokio teorijos ir istorijos veikalus (Choreografo manifestas / Le Manifeste du chorégraphe 1935, Traktatas apie akademinį šokį / Traité de danse académique 1949, Traktatas apie choreografiją / Traité de chorégraphie 1952); juose pirmasis pavartojo neoklasicizmo balete terminą (savo kūrybai apibūdinti). Nuo 1994 Kijeve rengiamas tarptautinis S. Lifario baleto festivalis ir konkursas.
57