šemenys, paprotys vaišintis per laidotuves.
Manoma, šis paprotys susiklostė pirminėje bendruomenėje. Senuosiuose istoriniuose šaltiniuose apie šermenis kalbama kaip apie vėlei vaišinti keliamą puotą. Pirklio ir keliautojo Wulfstano (9 a.) liudijimu, baltų šermenys trukdavusios ilgai (priklausė nuo mirusiojo palikto turto dydžio). Giminaičiai ir draugai prie namuose pašarvoto numirėlio vaišindavęsi, užgerdami alų su mirusiuoju rituališkai atsisveikindavo ir linkėdavo laimingos kelionės į amžinybę, žaisdavo. Apie lietuvių vaišes prie mirusiojo rašė J. A. von Brandas, T. Lepneris, M. Pretorijus (visi 17 a.). Būta dvasininkų bandymų vaišes riboti. 19 a. pradžios raštuose minima prie mirusiojo buvus padėta degtinės (seniau ji semta šaukštu), baltos duonos ir ragaišio. Būdavo įprasta alų šermenims daryti mirtinai sergančiam ligoniui dar gyvam esant, jis dažniausiai pats nurodydavo, kokias vaišes ruošti. Įvedus krikščionybę ilgainiui pagoniškų šermenų reliktai susipynė su krikščioniškojo ritualo elementais.
Dar 19 a. Žemaitijoje atėję į budynes kaimynai prie pašarvoto mirusiojo pirmiausia vaišindavosi alumi arba degtine, paskui klaupdavosi melstis. 20 a. pirmoje pusėje Rytų Aukštaitijoje būdavo suvalgoma po žiupsnelį šutintų žirnių. 20 a. šermenų vaišės dažniausiai būdavo rengiamos per Švč. Jėzaus vardo rožinio giedojimo pertraukas ir pabaigoje, 21 a. pradžioje beveik išnykusios.