servitùtas (lot. servitus, kilm. servitutis – pareiga, prievolė), vienos valstybės teritorinio suvereniteto apribojimas kitos valstybės ar valstybių naudai. Iš servituto naudą gaunančiai valstybei gali būti suteikta teisė daryti ką nors kita valstybės teritorijoje, pavyzdžiui, teisė pravažiuoti (pavyzdžiui, 2002 nustatytas servitutas tarp Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos dėl tranzito per Lietuvą tarp Kaliningrado srities ir kitos Rusijos Federacijos dalies), nukreipti vandenį drėkinimui. Valstybė servitutu gali būti įpareigota susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, toje teritorijoje nestiprinti ar nedislokuoti karinių pajėgų. Servitutai dažniausiai nustatomi sutartimi, nors gali kilti ir iš vietinio papročio. Servitutai gali būti skirti ne vienos, o daugelio ar net visų pasaulio valstybių naudai. Ypač svarbūs yra upių ir kanalų servitutai. 18 amžiuje valstybės dažniausiai neleisdavo užsienio laivams naudotis jų teritorijoje esančiais vandens keliais; tai sukeldavo didelių sunkumų, todėl nuo 1815 buvo sudaryta įvairių sutarčių, pagal kurias dauguma svarbiausių pasaulio upių buvo atvertos navigacijai visų valstybių, visų prie upės esančių valstybių laivams ar visų valstybių – atitinkamos sutarties šalių – laivams. Pavyzdžiui, Konstantinopolio konvencija (1888), kurią pasirašė Turkija ir dar 9 šalys, Sueco kanalas buvo paskelbtas atviru visų tautų laivams.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką