šešlinė ekonòmika, nelegalióji ekonòmika, nacionalinės ekonomikos dalis, kurioje gaunamos pajamos neapskaitomos statistikos tarnybų ir neįtraukiamos į BVP oficialiuosius skaičiavimus. Plačiąja prasme šešėlinė ekonomika apima visas ekonominės veiklos rūšis, kurios nepatenka į oficialią statistiką, siaurąja – tik neteisėtą ekonominę veiklą, kuri yra dviejų rūšių: nusikalstama veikla (prekyba narkotikais, ginklais, kontrabandinėmis prekėmis, piratiniais vaizdo, garso įrašais ir programine įranga, prostitucija, uždraustų azartinių lošimų organizavimas, pinigų padirbinėjimas, pinigų plovimas ir kita) ir mokesčių vengimas vykdant legalią ekonominę veiklą. Mokesčių vengiama įvairiais būdais: įmonės nuslepia savo ekonomines operacijas ir veiklos rezultatus, nelegaliai samdo darbuotojus (nelegalus darbas), dalį darbo užmokesčio legaliai samdomiems darbuotojams išmoka neoficialiai (vadinamieji atlyginimai vokeliuose), fiziniai asmenys deklaruoja ne visas gaunamas pajamas. Dėl šešėlinės ekonomikos poveikio oficialiai apskaičiuotas šalies BVP yra mažesnis už faktinį, biudžetas praranda dalį mokestinių pajamų. Šešėlinės ekonomikos sferoje dažniausiai nesilaikoma standartų, garantuojančių gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų kokybę ir saugumą, saugos ir sveikatos darbe taisyklių.
Šešėlinės ekonomikos dydis įvertinamas tik apytiksliai, pavyzdžiui, vienas populiariausių vertinimo metodų – apskaičiuoti apyvartoje esančių grynųjų pinigų dalį, kuri yra didesnė už normalųjį verslo poreikį, nes tikėtina, kad ši grynųjų pinigų dalis susijusi su šešėline ekonomika. 21 a. pradžioje pasaulyje šešėlinė ekonomika, manoma, sudaro daugiau kaip 10 trilijonų Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Trečiojo pasaulio ir posocialistinėse valstybėse šešėlinės ekonomikos lyginamasis svoris ekonomikoje gerokai didesnis nei išsivysčiusiose Vakarų šalyse. 2011 Jungtinėse Amerikos Valstijose šešėlinė ekonomika sudarė 7 %, Japonijoje – 9 %, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje – po 11 %, Vokietijoje – 13,7 %, Ispanijoje ir visoje Europos Sąjungoje – 19,2 %, Latvijoje – 26,5 %, Estijoje – 28,6 %, Rusijoje – 40,6 %, Ukrainoje – 44,1 %, kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse – daugiau kaip 60 % BVP. Valstybės ekonominė padėtis tampa sunkiai kontroliuojama, kai šešėlinė ekonomika sudaro daugiau kaip 50 % šalies BVP. Kuo didesni yra mokesčiai bendrovėms ir gyventojams, sudėtingesnės biurokratinės procedūros ir labiau paplitusi korupcija viešajame sektoriuje, taip pat kuo žemesnis gyventojų pajamų lygis (pavyzdžiui, nepasiturintieji dažniau perka kontrabandines prekes, nes analogiškos legaliai parduodamos prekės jiems per brangios), tuo šešėlinė ekonomika yra didesnė. Šešėlinė ekonomika dažniausiai didėja per ekonominį pakilimą ir mažėja per ekonominį nuosmukį. Mažindama mokesčius ir administracines kliūtis ekonominei veiklai, tobulindama įstatymus, griežtindama kovą su nusikalstamumu, valstybė gali gerokai sumažinti šešėlinę ekonomiką.
LIETUVOJE 2011 šešėlinė ekonomika, įvairiais vertinimais, sudarė 26–32 % BVP (vienas didžiausių rodiklių Europos Sąjungoje). Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, bent dalį savo veiklos nelegaliai vykdė apie 40 % visų ekonominių subjektų. Apie 35 % šešėlinės ekonomikos sudarė cigarečių, alkoholio, degalų ir kitų prekių kontrabanda, 23 % – nelegalus darbas ir atlyginimai vokeliuose, 21 % – prekių gamyba ir paslaugų teikimas nuslepiant mokesčius, 12 % – prekyba kitomis nelegaliomis prekėmis ir paslaugomis, išskyrus kontrabandines. Stipriųjų alkoholinių gėrimų rinkoje šešėlinės ekonomikos (kontrabandinių prekių) dalis sudarė 36 %, cigarečių – 29 %, degalų – 18 %.
2687
neteisėta ekonominė veikla; mokesčių vengimas; atlyginimai vokeliuose