Sèsklo kultūrà, Pietryčių Europos archeologinė kultūra.
Gyvavo 6500–5500 pr. Kr. dabartinėje Graikijos šiaurės rytų ir Makedonijos pietryčių teritorijoje. Pavadinta pagal graikų archeologo Ch. Cunto 1901 rastą gyvenvietę prie Sesklo kaimo (ties Volo miestu, Graikija). 1973–74 kultūrai priklausančią Achilejono gyvenvietę tyrė M. B. Gimbutienė. Sesklo kultūros žmonės gyveno šiek tiek įgilintuose arba ant akmenų pamatų pastatytuose namuose degto molio sienomis. Gyvenvietes įrengdavo ant kalvų, apjuosdavo akmeninėmis gynybinėmis sienomis. Vertėsi žemdirbyste (miežiai, žirniai, soros), gyvulininkyste (avys, ožkos, galvijai, kiaulės), audė drabužius, iš odos gaminosi apavą.
rekonstruotas apie 30 namų, apjuostų akmeninėmis sienomis, Sesklo kaimas ant kalvelės (5900–5700 pr. Kr.; M. Gimbutienė. Senoji Europa, Vilnius, 1996)
Ankstyvojo neolito laikotarpiu Sesklo kultūros gyventojai naudojo akmeninius indus, vėliau iš molio žiedė pusmėnulio formos puodus, indus profiliuotomis sienelėmis, puodelius su ąselėmis, taures; indai dažniausiai buvo puošiami geometriniu ornamentu, puodai dažniausiai dažomi raudonai ir puošiami baltais ornamentais. Iš akmens ir titnago gaminosi kirvius, kaplius. Iš minkšto akmens drožė antropomorfinius ir zoomorfinius amuletus, iš molio gaminosi deivių kaukes, statulas. Ši kultūra turėjo įtakos Starčevo‑Köröso kultūrai.
vidurinio neolito namas‑šventykla, kurį sudaro 2 patalpos: dirbtuvėlė (dešinėje) su patalpa pastogėje keramikai džiovinti ir maldos kambarys (kairėje) su moliniu altoriumi, apdengtu plokščiais akmenimis (Sesklas, apie 5900–5800 pr. Kr.; M. Gimbutienė. Senoji Europa, Vilnius, 1996)
ankstyviausia dažyta (raudonai ant balto fono) keramika iš Argisos, Otzakio ir Sesklo (6500–6300 pr. Kr.; M. Gimbutienė. Senoji Europa, Vilnius, 1996)
L: M. Gimbutienė Senoji Europa Vilnius 2022.
3044