Sèvres’o taika (Sèvro taikà), Pirmajame pasauliniame kare nugalėjusių Antantės valstybių taikos sutartis su pralaimėjusia Osmanų imperija. Pasirašyta 1920 08 10 Sèvres’e (Prancūzija). Viena Vašingtono–Versalio sistemos sutarčių. Sèvres’o taikos pagrindas – Sykeso ir Picot susitarimas (1916) ir San Remo konferencijos (1920) nutarimai.
Pagal Sèvres’o taiką, Osmanų imperija atsisakė pretenzijų į Arabijos pusiasalį ir teritorijas Šiaurės Afrikoje, pripažino Egiptą Didžiosios Britanijos protektoratu, neprieštaravo britų įvykdytai Kipro aneksijai. Libanas ir Sirija pripažinti Prancūzijos, Palestina, Jordanija ir Mesopotamija – Didžiosios Britanijos mandatinėmis teritorijomis. Dodekanesas (Pietų Sporadų salos pietinė dalis) atiteko Italijai, Turkijos valdos Europoje – Rytų Trakija ir Edirnė, Gelibolu pusiasalis, Egėjo jūros salos (išskyrus Dodekanesą) pripažintos Graikijai. Graikija t. p. gavo Smirną (dabar Izmiras) ir jos apylinkes Mažojoje Azijoje.
Osmanų imperijos didysis viziris Damat Ferit Paşa pasirašo Sèvres’o taiką
Juodosios jūros sąsiauriai buvo paskelbti demilitarizuota zona ir turėjo būti perduoti tarptautiniam valdymui, Stambulas ir kai kurie kiti uostai paskelbti laisvosiomis ekonominėmis zonomis. Osmanų imperija pripažino Armėniją nepriklausoma valstybe. Numatyta sukurti nepriklausomą Kurdistaną.
Sèvres’o taika įtvirtino Osmanų imperijos valdų perdalijimą Europos valstybėms ir būtų pavertusi Turkiją pusiau kolonijine šalimi. 1920 04 Didysis nacionalinis susirinkimas Agroje (dabar Ankara) atsisakė ratifikuoti Sèvres’o taiką. Turkija ginklu kovojo prieš jos sąlygų įgyvendinimą. 1922 10 Mudanyos mieste Antantės ir Mustafos Kemalio Paşos vadovaujamos vyriausybės atstovai sudarė paliaubų sutartį. 1922 11 20–1923 07 24 Lozanos konferencijoje pasirašyta Turkijai šiek tiek palankesnė Lozanos taika (1923 07 24).