sfumato

sfumãto (it. sfumato – neryškus, miglotas), tapymo būdas modeliuojant formą švelnia šviesos ir šešėlių kaita. Sukuriama minkšto, neryškaus, tarsi per miglą matomo vaizdo įspūdis. Sfumato pradėjo taikyti italų Renesanso dailininkai. Ištobulino ir išpopuliarino Leonardo da Vinci, jo kūriniuose sfumato būdu vaizduojami atmosferos reiškiniai. Naudojo Giorgione, Tiziano, Sebastiano del Piombo, L. Lotto, H. Holbeinas jaunesnysis, J. Clouet. Tapymo būdą išskyrė G. Vasari, terminą 1681 įvedė italų dailės istorikas F. Baldinucci.