Shiloh mūšis (Šáilo mšis), vienas didžiausių Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinio karo mūšių. Vyko 1862 04 06–07 Tenesio valstijos pietvakarinėje dalyje. Pirmą mūšio dieną konfederatų Misisipės armija (44 894 žm., vadas A. S. Johnstonas) netikėtai puolė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenės Tenesio armiją (48 894 žm., vadas U. S. Grantas) siekdama privesti ją trauktis į pelkynus Tenesio upės kairiajame krante ir neleisti susijungti su atžygiuojančia Ohajo armija (17 918 žm., vadas D. C. Buellis). Po atkaklios kovos U. S. Grantui pavyko atitraukti pajėgas į šiaurės rytus, prie Pittsburg Landingo miestelio. Šiauriečiai atrėmė konfederatų 12 atakų, per vieną jų A. S. Johnstoną mirtinai sužeidė. Vadovavimą perėmęs P. G. T. Beauregardas nutarė baigiamąjį puolimą atidėti rytui. Amerikos konfederacijos valstijų prezidentui J. Davisui buvo išsiųsta telegrama apie visišką pergalę. Naktį prie Tenesio armijos prisijungė Ohajo armija, išaušus kiekybinę jėgų persvarą turinti JAV kariuomenė pradėjo kontrataką ir privertė konfederatus trauktis.
Shiloh mūšis (chromolitografija, 1888, dailininkas Thureʼas de Thulstrupas)
Per Shiloho mūšį šiauriečiai neteko 13 047 karių (1754 žuvo, 8408 sužeista, 2885 pateko į nelaisvę arba dingo be žinios), konfederatai – 10 699 karių (1728 žuvo, 8012 sužeista, 959 dingo be žinios). Po Shiloho mūšio konfederatai nebepajėgė sustabdyti JAV kariuomenės judėjimo Misisipės link.