Šiauli gètas, per nacių okupaciją veikęs getas (1941–44, nuo 1943 – koncentracijos stovykla).

Pirmosios Šiaulių žydų žudynės

Iki Antrojo pasaulinio karo Šiauliuose gyveno daugiau kaip 8500 žydų. SSRS–Vokietijos karo pradžioje (1941 06) dalis žydų bandė trauktis į Rusijos gilumą, tačiau tai pavyko padaryti maždaug 1000 žmonių. Vokiečiams įsiveržus į Šiaulius, mieste buvo apie 14 000 žydų, tarp jų pabėgėlių iš Lenkijos, Klaipėdos, Klaipėdos krašto ir pietinės Lietuvos miestų bei miestelių. Netrukus nacių inicijuoti vietiniai kolaborantai (vadinamieji baltaraiščiai) pradėjo persekioti žydus. Visą savaitę nuo 1941 06 28 baltaraiščiai masiškai suiminėjo žydus vyrus, juos varė į Šiaulių kalėjimą ir vėliau sušaudė Luponių miške (12 km nuo Šiaulių). Pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis buvo suimta ir sušaudyta apie 1200 žydų vyrų. Žudynėse dalyvavo vietiniai baltaraiščiai, vadovaujami SS karininkų iš Šiaulių Saugumo tarnybos ir Saugumo policijos, t. p. SD A operatyvinės grupės (Einsatzgruppe A) specialusis būrys, kuriam vadovavo SS hauptšarfiureris Werneris Gottschalkas. Šis būrys buvo atsakingas už Šiaulių miesto ir apskrities žydų naikinimo eigą ir nužudytųjų turto konfiskavimą.

Geto įsteigimas

Geto steigimu Šiauliuose Vokietijos okupacinė valdžia ėmė rūpintis 1941 07 pradžioje. Nuo 07 20 žydai privalėjo nešioti skiriamąjį ženklą – Dovydo žvaigždę, vyko privaloma žydų registracija. Vėliau apribojimų žydams tik daugėjo. Nurodymą steigti getą davė Šiaulių miesto karo komendantas. Įsteigtas Žydų komitetas kartu su lietuvių administracine valdžia (lietuvių savivalda) sprendė žydų perkėlimo klausimus. Iš pradžių getui buvo parinktos dvi vietovės: Šiaulių rajonas, vadinamas Kaukazu (čia daugiausia gyveno neturtingi žydai), ir speciali teritorija Žagarėje.

Šiaulių miesto žydai varomi į getą

Žagarės parinkimas sukėlė sumaištį, todėl Žydų komiteto atstovai kreipėsi į Šiaulių miesto karo komendantą ir gavo leidimą būti perkeliami į teritoriją Šiauliuose tarp Ežero ir Trakų gatvių (kvartalas tarp Frenkelio avalynės fabriko, Talšos ežero ir senųjų katalikų kapinių).

Į pirmąjį getą pateko fiziškai stiprūs ir darbui tinkami jauni ir nevedę asmenys, į antrąjį – specialistai (gydytojai, mechanikai ir kiti). Žydams perkelti į getus buvo skirtas mėnuo (nuo 1941 07 22 iki 08 22). Šiuose getuose buvo įkalinta daugiau kaip 5950 žmonių, įsteigta Žydų taryba (Judenratas; vadovas Mendelis Leibavičius) ir žydų policija; taryba su policija turėjo užtikrinti abiejų getų veikimą ir vykdyti nacių bei lietuviškosios administracijos įsakymus. Getuose buvo paskirti administratoriai ir žydų policijos vadovai. 1941 09 08 abu getai buvo visiškai izoliuoti (apjuosti 2 m aukščio spygliuota viela), jų vartus nuolat saugojo vietos policija, į getų teritoriją buvo draudžiama patekti be specialaus leidimo. Įsteigus getus, kalinių perteklius buvo mažinamas žudynėmis: 1941 09 pradžioje dalis jų sušaudyti prie Bubių kaimo (15 km nuo Šiaulių), Gubernijos miške prie Normančių (9 km nuo Šiaulių), atrinkti nedarbingi kaliniai perkelti į Žagarę ir vėliau sušaudyti.

Steigiant Šiaulių getą tiems varomiems žydams ir jų šeimų nariams, kurie galėjo vaikščioti mieste atskirai (ne tik darbo kolonoje), buvo išduoti mėlynos ir rausvos spalvos pažymėjimai (šainai); vėliau Šiaulių apygardos komisaro H. Geweckeʼs nurodymu šie pažymėjimai buvo pakeisti į geltonus, kurie tuo metu garantavo galimybę gyventi.

Šiaulių getas 1941 pabaigoje–1943 08

1941 vasarą ir rudenį žydai masiškai žudyti Šiaulių apylinkėse: Kužiuose, Pročiūnuose, prie Bubių ir Gubernijos kaimų. 1941 pabaigoje padėtis Šiaulių gete pasikeitė – kalinių žudynės tapo ne tokios intensyvios. 1942 pradžioje abiejuose getuose ir išorinėse priverstinio darbo stovyklose kalėjo iki 4759 žmonių. Pagrindinė sąlyga Šiaulių getui gyvuoti buvo Frenkelio odos ir avalynės fabrikas, t. p. išorinės priverstinio darbo stovyklos: karinis oro uostas Zokniuose, Rėkyvos, Radviliškio ir Bačiūnų durpynai, Linkaičių ginklų dirbtuvės, Pavenčio cukraus fabrikas. Didelę pagalbą getui teikė Venclauskų šeima: slėpė žydų vaikus, atidarė keletą dirbtuvių, kuriose buvo įdarbintos moterys, neturinčios profesijos ir amato.

Šiaulių geto kalinys Nachmanas Kacas su gete privalomu nešioti skiriamuoju ženklu (N. Kacas. Išmokyk skaičiuoti mūsų dienas, Vilnius, 2001)

1942 pabaigoje Šiaulių gete žydų jaunimo aktyvistai įkūrė slaptą savigynos organizaciją, vadovaujamą inžinieriaus Joselio Leibavičiaus; jai priklausė sionistai ir komunistai. Nors organizacija kaupė ginklus, tačiau ginkluotų akcijų nevykdė. Pogrindžio nariai leido ir platino slaptus laikraštėlius Masada, Hatechija, Mimamakim.

Šiaulių koncentracijos stovykla

1943 09 Šiaulių getas iš civilinės vokiečių okupacinės valdžios perėjo SS pavaldumui ir iki 1944 07 vidurio (geto likvidavimo) buvo išorinė griežto režimo koncentracijos stovykla (Ausenlager), kuri priklausė Kauno koncentracijos stovyklai (Kauno getas). SS tarnyba iš karto panaikino visas Šiaulių žydų darbo vietas privačiose ir miesto įmonėse, nesusijusiose su Vokietijos kariuomenės užsakymų vykdymu. Žydai liko dirbti Frenkelio fabrike, kariuomenės aprūpinimo sandėliuose.

1943 09 21 naujoji geto vadovybė įsakė įsteigti nuolatines šalutines stovyklas (Nebenlager) Šiaulių kariniame aerodrome Zokniuose (dirbo 500 žydų), buvusiose Linkaičių ginklų dirbtuvėse (250 kalinių), Pavenčių cukraus fabrike (250 kalinių); t. p. buvo įsteigtos naujos stovyklos: kariuomenės aprangos tarnyba (800 žm.), Akmenės kalkių degykla ir plytinė (250 žm.), Daugėlių plytinė Kuršėnuose (250 žmonių). Darbo sąlygos Daugėlių plytinėje ir Pavenčių cukraus fabrike buvo labai sunkios. Kalinius alino ir luošino nuolatinis badas, mušimai, tyčiojimasis.

Perkėlus žydus į išorines priverstinio darbo stovyklas Šiaulių apylinkėse, pačiõs Šiaulių koncentracijos stovyklos kalinių skaičius sumažėjo iki 1550. Įsteigus Šiaulių koncentracijos stovyklą, getas miesto Kaukazo kvartale buvo iš karto likviduotas, jo kaliniai suvaryti į getą Ežero–Trakų kvartale. 1943 11 05 Šiaulių gete įvykdyta vaikų ir nedarbingų žydų vadinamoji akcija, per kurią keli šimtai kalinių deportuoti ir nužudyti nacių koncentracijos stovykloje Auschwitze‑Birkenau (Osvencimas).

Šiaulių geto panaikinimas

1944 Vokietijai pralaimint karą su SSRS, buvo nuspręsta getą panaikinti: 07 08 jo komendantas H. Šliofas Žydų tarybai paskelbė, kad getas uždaromas, priverstinis darbas sustabdomas, nes prasideda evakuacija į Vokietiją. Gete kilo sumaištis, dalis kalinių nesėkmingai bandė bėgti. 07 15–19 Šiaulių getas buvo galutinai likviduotas, o jo kaliniai deportuoti į nacių koncentracijos stovyklas Dachau ir Stutthofe; deportacijai vadovavo geto komendantas ir 3A operatyvinio būrio karininkas Fiorsteris. Išgyventi Holokaustą pavyko tik apie 500 Šiaulių žydų.

sudeginta žydų senelių prieglauda Vilniaus gatvėje Šiauliuose, 1941 čia buvo suvaromi žydai prieš nužudymą (1944)

sugriauta Šiaulių geto teritorija (1944)

L: S. Atamukas Lietuvos žydų kelias Vilnius 1998; A. Eidintas Žydai, lietuviai ir holokaustas Vilnius 2002; Šiaulių getas: kalinių sąrašai. 1942 / almanacho Žydų muziejus priedas, sud. I. Guzenberg, J. Sedova, D. Epšteinaitė Vilnius 2002; Ch. Dieckman, S. Sužiedelis Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį Vilnius 2006; N. Schoenburg, S. Schoenburg Lithuanian Jewish Communities New York, London 1991; M. Gilbert The Holocaust New Jersey 1995.

3190

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką