Šiauli istòrija
Dabartinėje Šiaulių teritorijoje žmonių gyventa pirmame tūkstantmetyje (seniausi rasti palaidojimai – 7 amžiaus). Šiaulių vardas (Soule) pirmą kartą paminėtas 1236 Livonijos kronikoje aprašant Šiaulių mūšį. 13–14 a. buvo Šiaulių žemės (1254 minima terra Saulen) centras. 15 a. susikūrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Šiaulių dvaras, kuris tapo ir valsčiaus (minimas 1522) centru. 1445 pastatyta medinė, 1634 pašventinta nauja mūrinė bažnyčia, nuo 1617 minima parapinė mokykla. 1524 minimas Šiaulių miestelis 1567 įrašytas į neprivilegijuotų miestų sąrašą. Manoma, Magdeburgo teisę gavo 16 a. antroje pusėje (atnaujinta 1736, 1791). 1589 Šiauliai tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdõs (nuo 1619 – Šiaulių ekonomija) centru.
Šiaulių herbas
Pagal 1616 (kartoti 1635, 1639) nuostatus miestiečiai buvo laisvi, bet miestas neturėjo savivaldos (ji sukurta po 1791), jį tvarkė ekonomijos administracija. 1660 veikė 13 amatininkų cechų. 1701 leista kurtis žydams (1909 sudarė 56,4 % Šiaulių gyventojų), 1749 pastatyta sinagoga, 1853 įsteigta žydų apskrities mokykla. 17–18 a. labai nukentėjo nuo Švedijos kariuomenės ir maro epidemijų (1639 buvo 120, 1738 – 18 dūmų). 1765 valstybinių ekonomijų valdytoju tapusio A. Tyzenhauzo rūpesčiu pertvarkyti Šiauliai tapo stambiu amatų centru (daugiau kaip 100 amatininkų), 1774 įsteigta audinių manufaktūra (daugiau kaip 300 darbininkų), 1786 – alaus darykla Gubernija. Dėl A. Tyzenhauzo vykdytų ekonomijų reformų 1769 kilo Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas. 1775 į Šiaulius perkelta bajorų seimeliai, žemės ir pilies teismai, miestas tapo Žemaičių kunigaikštystės dalies – Šiaulių reparticijos, 1791 – Šiaulių apskrities (iki 1950) centru. 1792 įsteigta evangelikų liuteronų bažnyčia.
1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos Šiauliai priklausė Vilniaus gubernijai, nuo 1843 – Kauno gubernijai (antras pagal gyventojų skaičių gubernijos miestas po Kauno). 1831 03–07 tarp sukilėlių ir Rusijos kariuomenės vyko Šiaulių kautynės. 1824 įsteigta parapinė, 1831 – bajorų mokykla (vietoj jos 1851 – berniukų gimnazija), 1843 – ligoninė, 1861 – visuomeninė biblioteka. Miesto augimą paskatino 1839 pro Šiaulius nutiestas Sankt Peterburgo–Karaliaučiaus plentas, 1871 – Liepojos–Romnų geležinkelis. 1848 nuo choleros mirė apie 350 Šiaulių gyventojų; 1872 miestas sudegė, dar degė 1866, 1877. 1867 pastatyta cerkvė (1937 nugriauta). 19 a. Šiauliai buvo vienas Lietuvos žemės ūkio produktų eksporto per Rygos ir Liepojos uostus centrų.
19 a. antroje pusėje sparčiai kūrėsi pramonės įmonės: šilko ir vilnos audinių fabrikas (1858), saldainių ir šokolado (1876), du papirosų ir tabako (1879, 1883), trys odos fabrikai (1877 Ch. Frenkelio, vėliau – Elnias, 1894, 1898), du garo malūnai (1898, 1899). 1875 įsteigta pirmoji spaustuvė (1910 jų buvo 10). Lietuvių spaudos draudimo metais Šiauliai buvo draudžiamosios lietuvių periodinės spaudos tranzito ir paskirstymo punktas.
vokiečių kariai besitraukiančios Rusijos kariuomenės sudegintų Šiaulių Kuršėnų gatvėje (1915 atvirukas; Kretingos muziejus)
1890 Šiauliuose (su Gubernijos priemiesčiu ir Aleksandrijos pramoniniu kaimu) 34 įmonės gamino apie 10 % Lietuvos pramonės produkcijos. 1897 pradėta naudoti elektra. 20 a. pradžioje buvo 1730 amatininkų, 1913 veikė 25 didesnės įmonės (1360 darbininkų). Šiauliai buvo vienas svarbiausių Rusijos imperijos odos pramonės centrų (20 a. pradžioje keturiose įmonėse dirbo apie 800 darbininkų), svarbus geležinkelio mazgas. 1904 surengtas pirmasis viešas lietuviškas vaidinimas, 1908–14 veikė dramos, muzikos ir dainos draugija Varpas, 1913 įsteigta knygų leidimo bendrovė Sietynas. 1915 04–07 per Vokietijos ir Rusijos kariuomenių kovas sudegė apie 65 % miesto pastatų, sugriautas centras (iki 1929 atstatytas). 1919 01–03 Šiaulius buvo užėmusi Sovietų Rusijos kariuomenė, 1919 10–12 – bermontininkai (Šiaulių operacija).
1919–22 ėjo pirmasis Šiaulių periodinis leidinys – žurnalas Sietynas. 1920–39 veikusi bendrovė Kultūra organizavo „Kultūros“ būrelių veiklą, 1923–29 Šiauliuose ėjo žurnalas Kultūra. 1921–40 veikė moksleivių šelpimo ir knygų leidimo draugija Viltis, 1924–41 – Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugijos skyrius, 1927–40 Kultūros švietimo draugija. 1920 įkurtas knygynas, 1923 – Šiaulių Aušros muziejus, 1925 – Muzikos ir literatūros draugija, 1927 – Šiaulių kraštotyros draugija, 1931 – Šiaulių dramos teatras. 1923–28 ėjo savaitraštis Šiaulių naujienos, 1924–30 – Šiaulietis, 1930–34 Šiaurės Lietuva, leisti kraštotyros leidiniai Šiaulių metraštis, Gimtasis kraštas.
20 a. 3–4 dešimtmetyje, ypač nutiesus Kužių–Kretingos geležinkelį (juo Šiauliai buvo sujungti su Klaipėdos uostu), toliau augo miesto pramonė. 1937 jo įmonėse dirbo daugiau kaip 4000 darbininkų (apie 9 % visų Lietuvos pramonės darbininkų). 1938 čia buvo pagaminta 85 % Lietuvos odos gaminių, 60 % avalynės, 75 % linų pluošto, 35 % saldainių ir šokolado pramoninės produkcijos. 1939 Šiauliuose veikė 2 ligoninės, 4 gimnazijos, mokytojų seminarija (įkurta 1920), 3 liaudies universitetai, kelios specialiosios vidurinės mokyklos; Šiaulių muzikos mokykla, 1939 nacių Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą iš Klaipėdos atkeltas Prekybos institutas. Iki 1940 įrengta miesto kanalizacija, 1948 – miesto vandentiekis, 1964 įvestos gamtinės dujos.
Šiaulių centras (1936)
Per 1941 06 14–18 trėmimus iš Šiaulių buvo ištremta 351 šeima ir pavieniai asmenys. Per nacių Vokietijos okupaciją (1941–44) Šiauliuose veikė du getai, dauguma juose kalintų žydų (apie 8000) nužudyta prie Kužių, likę 1944 išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Šiauliuose naciai nužudė ir daugiau kaip 20 000 SSRS karo belaisvių. Per SSRS ir Vokietijos kariuomenių kovas (1944 07–08) sugriauta 85 % miesto pastatų.
1943 įkurta Lietuvos laisvės armijos Šiaulių apygarda; apylinkėse veikė Jungtinės Kęstučio apygardos, vėliau Prisikėlimo apygardos Vytauto Didžiojo, Voverės, Atžalyno, Lietuvos žaliosios, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinių partizanai; Šiauliuose buvo keli rinktinių štabų ryšių punktai. Kovai su partizanais 1949–51 buvo dislokuota Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Antrosios šaulių divizijos štabas ir kai kurie daliniai.
Po II pasaulinio karo sparčiai daugėjo gyventojų (1 lentelė), keitėsi jų etninė sudėtis (2 lentelė). 1946 Šiauliai tapo respublikinio pavaldumo miestu, 1950–95 rajono (1950–53 – ir srities), nuo 1995 apskrities ir Šiaulių rajono savivaldybės centras. Augo metalo apdirbimo ir mašinų gamybos, statybinių medžiagų pramonė, atsirado naujų pramonės šakų (1948 įkurta dviračių ir variklių gamykla Vairas, 1961 – televizorių gamykla). 1960 Šiauliuose buvo sutelkta visa Lietuvos dviračių, gipso gamyba, 41 % Lietuvos odinės avalynės pramonės produkcijos, 23 % mėsos ir mėsos produktų gamybos, 22 % durpių gavybos, 18 % konditerijos, 14 % viršutinio trikotažo gamybos (1945 įkurtas fabrikas Verpstas); mieste tuomet gaminta apie 7 % visos Lietuvos pramonės produkcijos. 6–9 dešimtmetyje pastatyta naujų (Lieporių, Dainų ir kitų) gyvenamųjų rajonų.
1954 įkurtas Pedagoginis institutas (1948–54 Šiaulių mokytojų institutas, nuo 2020 – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija).
1988 07 26 Šiauliuose įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupė. 1991 patvirtintas Šiaulių herbas. 20 a. pabaigoje buvusios SSRS rinkai gaminusią Šiaulių pramonę ištiko krizė: 1993 mieste buvo pagaminama 6,3 % Lietuvos pramonės produkcijos, 1998 – tik 2 %.
1
* gyventojų surašymų duomenys
2