Šiáurės Ãfrikos kampãnija, Ašies valstybių (Italijos ir Vokietijos) 1940–43 karo veiksmai prieš Sąjungininkus (Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos) Šiaurės Afrikoje per Antrąjį pasaulinį karą. Vyko Viduržemio jūros pietiniame krante (iki 80 km pločio).
Kampanijos pradžia
Prasidėjo 1940 06 10, kai fašistinė Italija paskelbė karą Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai. Iki 09 13 vyko nedideli italų ir britų karinių dalinių pasienio susirėmimai. 1940 09 13 Italijos 10‑oji armija iš Rytų Kirenaikos (Libija) puolė Egipte esančią Didžiosios Britanijos armiją Nilas, 09 16 užėmė Sidi Barrani ir čia įsitvirtino; britai pasitraukė iki Marsa Matrucho. 1940 12 09 Didžiosios Britanijos kariuomenė perėjo į puolimą, užėmė Kirenaiką ir 1941 02 10 pasiekė al Agheilos rajoną; į nelaisvę pateko 130 000 italų.
Afrikos korpusas
Italija paprašė nacių Vokietijos pagalbos. 1941 02 Vokietija į Šiaurės Afriką perkėlė Afrikos korpusą (vadas E. J. E. Rommelis). 02 10 Didžiosios Britanijos kariuomenė puolimą nutraukė (dėl vokiečių puolimo Balkanuose grėsmės dalis britų buvo perkelta į Graikiją). 1941 03 31–04 15 italai ir vokiečiai atsiėmė Kirenaiką ir priartėjo prie Egipto. Tolesnį puolimą Vokietija nutraukė, nes rengėsi karui su SSRS.
al Alameino mūšis
1941 11 18 Didžiosios Britanijos 8‑oji armija pradėjo pulti ir vėl užėmė Kirenaiką, 1941 12 31 Italijos ir Vokietijos pajėgos ją sustabdė. 1942 05 27 puolimą pradėjo Afrikos korpusas (06 20 užėmė Tobruką), jis įžengė į Egiptą, birželio pabaigoje priartėjo prie al Alameino. 1942 08–09 Didžiosios Britanijos kariuomenė vokiečių puolimą sustabdė. 1942 10 23 pradėjo pulti Didžiosios Britanijos 8‑oji armija (vadas B. L. Montgomery); lapkričio pradžioje prie al Alameino (al Alameino mūšis) ji pralaužė priešo gynybą, 1942 11 13 užėmė Tobruką, 1943 01 23 – Tripolį, vasario antroje pusėje priėjo vadinamąją Maretho liniją (Prancūzijos įtvirtinimų sistema į vakarus nuo Tuniso ir Libijos sienos).
E. J. E. Rommelio (kairėje) štabas Libijos fronte (1942 07)
Sąjungininkų puolimas
1942 11 08 Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos kariniai daliniai (vadas D. D. Eisenhoweris) išsilaipino Alžyro mieste, Orane ir Kasablankoje. Vokietija irgi atsiuntė pastiprinimą. Prancūzijos Vichy režimo kariuomenė Alžyre 11 11 kapituliavo. Lapkričio pabaigoje Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos kariuomenė užėmė Maroką, Alžyrą ir priartėjo prie Tuniso miesto. 1943 vasario viduryje Vokietijos kariuomenė smogė Jungtinių Valstijų kariuomenei ir pasistūmėjo į pietvakarius 150 km, bet pranašesnių jėgų spaudžiama pasitraukė į pradinę poziciją. 1943 03 21 Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė (sujungta į 18‑ąją armijų grupę; vadas H. R. G. G. Alexanderis) puolė iš pietų (Maretho liniją) ir iš vakarų (prie Maknasi). Italai ir vokiečiai atsitraukė į Tuniso miestą, 1943 05 13 Bono kyšulyje kapituliavo (275 000 žmonių).
Reikšmė ir nuostoliai
Šiaurės Afrikos kampanija sužlugdė Italijos ir Vokietijos planus užimti Egiptą (t. p. Sueco kanalą) ir atkirsti Didžiąją Britaniją nuo savo valdų Azijoje, paaštrino politinę padėtį Italijoje ir pagreitino B. Mussolini režimo žlugimą, sudarė sąlygas Sąjungininkams įsiveržti į Italiją. Per Šiaurės Afrikos kampaniją Sąjungininkai neteko 239 000, Ašies valstybės – 950 000 žmonių.