Šiáurės Amèrikos ètninė sudėts
Šiaurės Amerikoje gyvenančios indėnų tautos ir gentys yra nevienodo etninės raidos lygio, pagal etnolingvistinę klasifikaciją priklauso daugiausia šioms kalbų šeimoms: nadene (atapaskai, tlinkitai), algonkinų (kri, montanjė, naskapiai, menominiai, arapahai, siksikai, vakašai, selišai), sijų (sijai, irokėzai, muskogai, tlapanekai), penučių (sahaptinai, cimšijanai), utoactekų (actekai, jakai, tarahumarai, korai, tepehuanai, pimai, papagai, šošonai, pueblai, pipiliai), majų (majai, huastekai, čoliai, čontaliai, cociliai, toholabaliai, mamiai, kičiai, kakčikeliai, kekčiai, totonakai, tepua, sokiai), mistekų‑otomių (mistekai, popolokai), masatekai, sapotekai, otomiai), taip pat kitomis indėnų kalbų šeimų kalbomis kalbantys taraskai, činantekai, miskitai, leñkai, pajai, kunai. Indėnai, be savo vartojamų kalbų, daugiausia kalba juos supančių tautų kalbomis – angliškai, ispaniškai, prancūziškai.
Šiaurės Amerikos užkariautojai 15 a. pabaigoje–18 a. pabaigoje kalbėjo romanų (ispanai, prancūzai) ir germanų (anglai, olandai, švedai) kalbomis. Dėl europiečių išplatintų ligų, per karus žuvus daugumai indėnų, trūkstant darbo jėgos iš Afrikos atvežta vergų. 19–20 a. į Šiaurės Ameriką atsikėlę imigrantai daugiausia buvo europiečiai, imigrantų taip pat būta iš Kinijos, Japonijos, Azijos kitų šalių. Susiklostė angliškai kalbančios tautos ir grupės (amerikiečiai, kanadiečiai anglai, jamaikiečiai, trinidadiečiai, barbadosiečiai, bahamiečiai, Belizo gyventojai), ispaniškai (meksikiečiai, kubiečiai, salvadoriečiai, gvatemaliečiai, puertorikiečiai, hondūriečiai, nikaragviečiai ir kostarikiečiai), prancūziškai (kanadiečiai prancūzai, haitiečiai, martinikiečiai ir gvadelupiečiai).