Šiaurės Amerikos istorija

Šiáurės Amèrikos istòrija

Ikiistoriniai laikai

Manoma, pirmieji žmonės į Šiaurės Ameriką atsikėlė maždaug prieš 15 000–40 000 m. iš Šiaurės Rytų Azijos per sausumos ruožą, buvusį dabartinio Beringo sąsiaurio vietoje. Iki atvykstant europiečiams visoje Šiaurės Amerikoje gyveno indėnų gentys. Dauguma jų buvo klajokliai arba pusiau klajokliai, vertėsi medžiokle, žvejyba, pietvakariuose ir rytinėse pakrantėse – ir žemdirbyste. Dabartinės Meksikos ir Centrinės Amerikos (ši teritorija priskiriama ir Lotynų Amerikai) indėnai buvo gana aukštos civilizacijos. 1500–100 pr. Kr. dabartinėje Meksikoje gyvavo olmekų kultūra. Olmekų laimėjimus perėmę majai apie 250 po Kr. dabartinės Meksikos pietryčiuose, Gvatemalos ir Hondūro teritorijoje įkūrė apie 100 miestų, sukūrė hieroglifų raštą (majų raštas), kalendorių (majų kalendorius), iš akmens statė laiptuotas piramides ir rūmų kompleksus, plėtojo mediciną, astronomiją, matematiką. Maždaug nuo 900 majų civilizacijos centru tapo Jukatano pusiasalis; čia gyvavo Čičen Ica ir kiti miestai, jie klestėjo iki 16 a. pradžios. 14 a. pradžioje actekai įkūrė galingą valstybę (sostinė Tenočtitlanas), kuri apėmė visą Meksikos vidurį ir pietus. Jie vartojo piktografinį raštą su hieroglifų elementais, mokėjo sudaryti žemėlapius. Šiaurėje, palei Arktį, gyveno eskimai (atsikėlė ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų).

Majų piramidė Ušmalyje (9–10 a.)

Kolonijiniai laikai

10 a. normanai įkūrė gyvenviečių Grenlandijoje, 11–13 a. atrado Niufaundlandą, dalį Labradoro pusiasalio pakrantės, bet jų atradimai Europoje nebuvo žinomi. Šiaurės Amerikos atradėju laikomas K. Kolumbas, atradęs 1492 10 12 Bahamų salyno San Salvadoro salą, po to Antilų salas. 1519–21 ispanų konkistadorai, vadovaujami H. Cortéso, nukariavo actekų valstybę, sugriauto Tenočtitlano vietoje buvo įkurtas Naujosios Ispanijos vicekaralystės administracinis centras, pavadintas Meksiku. Iki 19 a. europiečiai kolonizavo visą Šiaurės Ameriką. 16–17 a. daugiausia valdų turėjo Ispanija (Naujoji Ispanija, be Meksikos ir Centrinės Amerikos, apėmė ir nemažą dalį dabartinių Jungtinių Amerikos Valstijų, arba JAV), Prancūzija (Naujoji Prancūzija ) ir Anglija (Naujoji Anglija, 18 a. dar susikūrė Naujoji Škotija).

Tenočtitlano įkūrimas. Actekų rankraštinio kodekso (apie 1541) fragmentas

Nedidelių valdų turėjo ir Olandija (Naujieji Nyderlandai, Naujasis Amsterdamas), Švedija (Vidurio Paatlantėje). 17–18 a. šios valstybės turėjo valdų ir Karibų jūros regione: Anglijai priklausė dalis Antilų salų (nuo 1670 Jamaika) ir Belizas (nuo 1638), Olandijai – kai kurios Mažųjų Antilų salos, Prancūzijai – Santo Domingas (nuo 1697), dalis Mažųjų Antilų, Švedijai – Saint-Barthélemy sala (nuo 1684, 1877 parduota Prancūzijai); Danijai nuo 1671 priklausė keliolika nedidelių Mergelių salų (1917 parduotos JAV).

Šiame regione, kaip ir Šiaurės Amerikos žemyninės dalies pietuose, buvo steigiamos plantacijos, jose dirbo iš Afrikos atvežti juodaodžiai vergai. 18 a. rusai įsteigė kolonijų Aliaskoje, danai ir norvegai bendrai kolonizavo Grenlandiją (nuo 1814 priklauso Danijai).

Šiaurės Amerika buvo kolonizuojama daugiausia per prekybos bendroves: olandų Vest Indijos bendrovę (įkurta 1621), prancūzų Naujosios Prancūzijos (įkurta 1627) ir Vest Indijos (įkurta 1664) bendroves, anglų Hudsono įlankos bendrovę (įkurta 1670). Kolonijose galiojo metropolijų teisės sistema, daugelis jų turėjo tam tikrą savivaldą. Kolonizavimo laikotarpiu Šiaurės Amerikos indėnai buvo išvaromi iš savo žemių, daug jų mirė nuo epidemijų, žuvo per karus; sunaikinta daug vietos kultūrų. 17 a. antroje pusėje formaliai beveik visa žemyno teritorija priklausė kuriai nors Europos valstybei, bet faktiškai jos kontroliavo tik pakrančių teritoriją. Kolonijinių valstybių (pirmiausia Anglijos ir Prancūzijos) varžymasis dėl įtakos Europoje 17 a. persikėlė į Šiaurės Ameriką, prancūzų ir anglų susidūrimai, veikiami karų Europoje, virsdavo ilgametėmis kovomis, į kurias abi pusės įtraukdavo ir indėnus. 1689–97 vyko Karaliaus Vilhelmo karas, 1702–13 – Karalienės Onos karas, 1744–48 – Karaliaus Jurgio karas, 1754–63 – Prancūzų ir indėnų karas. Pagal 1763 Paryžiaus taikos sutartį Didžiosios Britanijos valdos Šiaurės Amerikoje padidėjo daugiau nei dvigubai: iš Prancūzijos ji gavo Kanadą, Rytų Luizianą, Vest Indijos salas.

Nepriklausomų valstybių susikūrimas ir plėtra

Dėl Didžiosios Britanijos siekių riboti kolonijų savivaldą, didinti iš jų gaunamas pajamas (įvedant naujus mokesčius), varžyti pramonės ir prekybos plėtotę 13 britų kolonijų Šiaurės Amerikoje pradėjo karą su metropolija (Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karas, 1775–83). 1783 Didžioji Britanija pripažino jų nepriklausomybę, iš valdų Šiaurės Amerikoje jai liko Kanada ir kelios Centrinės Amerikos teritorijos. 19 a. pirmoje pusėje nepriklausomų valstybių susikūrė ir žemyno pietuose. 1804 paskelbta Haičio nepriklausomybė, 1821 nepriklausomybę išsikovojo Meksika. Per Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karą (1810–26) 1823 susikūrė Jungtinės Centrinės Amerikos Provincijos (po 1838 suskilo į Gvatemalos, Hondūro, Kosta Rikos, Nikaragvos, Salvadoro valstybes). 1844 nuo Haičio atsiskyrė Dominikos Respublika.

Bostono arbatėlės maištas, 1773 (raižinys, 18 a. pabaiga)

Tapusiose nepriklausomomis JAV prasidėjo sparčios ekonominės plėtros ir teritorinės ekspansijos laikotarpis: 1803 iš Prancūzijos nusipirko Luizianą (JAV teritorija padvigubėjo), 1819 iš Ispanijos – Floridą, 1846 iš Didžiosios Britanijos gavo Oregoną, 1845 aneksavo Teksasą, po 1846–48 Jungtinių Amerikos Valstijų–Meksikos karo užėmė dar apie 1,3 mln. km2 Meksikos teritorijos, 1867 iš Rusijos nusipirko Aliaską. Siekiant panaikinti vergiją (abolicionizmas) ir dėl Šiaurės bei Pietų valstijų ekonominės plėtros skirtumų kilo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinis karas (1861–65). Per karą JAV panaikinta vergija, šalyje politiškai ėmė vyrauti industrinės Šiaurės valstijos. Dėl sparčios ūkio plėtros JAV netrukus tapo galingiausia pasaulio pramonės valstybe. Užsienio politikoje JAV tradiciškai rėmėsi panamerikanizmu, laikėsi Monroe doktrinos (1823) ir izoliacionizmo politikos, t. y. siekė neleisti Europos valstybėms kištis į Amerikos reikalus ir pačioms vyrauti Lotynų Amerikoje.

indėnų komančių vadas (19 a. pabaiga)

Didžioji Britanija pagal 1867 Britų Šiaurės Amerikos aktą Naująją Škotiją, New Brunswicką ir Kanadą suvienijo į federaciją, pavadintą Kanados dominija (1870 prie jos prijungtos Šiaurės Vakarų teritorijos, 1871 – Britų Kolumbija ir kitos). Po Ispanijos–Jungtinių Amerikos Valstijų karo (1898) JAV gavo Puerto Riką, Kubai primetė faktinį protektoratą, 1903 pripažino JAV pastangomis nuo Kolumbijos atsiskyrusią Panamą ir įgijo teisę jos teritorijoje kasti Panamos kanalą (baigtas 1914), jungiantį Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Nuo 19 a. antros pusės europiečių emigracija į Šiaurės Ameriką tapo masinė: 1850–1914 į JAV ir Kanadą atvyko daugiau kaip 25 mln. žmonių. Siekdamos kontroliuoti atvykėlių skaičių 20 a. pradžioje JAV ir Kanada įvedė imigracijos kvotas. Imigrantų pastangomis kolonizuotos didžiulės Šiaurės Amerikos teritorijos, čia gyvenę indėnai Kanadoje gavo pilietybę, JAV po vadinamųjų Indėnų karų (1775–1890 jų vyko apie 40) buvo perkelti į rezervacijas.

Naujausieji laikai

Į Europoje vykstantį Pirmąjį pasaulinį karą Šiaurės Amerikos valstybės nesikišo – dalyvavo tik Kanada, nuo 1917 04 – JAV ir (formaliai) Kuba. Meksikoje 1910–17 vyko Meksikos revoliucija. JAV per karą ekonomiškai labai sustiprėjo (daugelis Europos valstybių tapo nuo jų finansiškai priklausomos), įgijo galimybę daryti didelę įtaką pasaulio politikai, daug prisidėjo steigiant Tautų Sąjungą, bet jos veikloje nedalyvavo, drauge siekė stiprinti savo įtaką kitoms Amerikos valstybėms – 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais ne kartą karine jėga įsikišo į Centrinės Amerikos ir Karibų jūros baseino šalių vidaus konfliktus. Didžioji pasaulinė ekonominė krizė, 1929 prasidėjusi JAV, netrukus apėmė kitas žemyno šalis. JAV (pirmiausia dėl Naujojo kurso politikos) ir Kanadoje krizės padariniai įveikti gana greitai, Centrinėje Amerikoje krizė labai paaštrino socialinius ir politinius konfliktus, kūrėsi kairiosios pakraipos organizacijos ir profesinės sąjungos, kildavo valstiečių bruzdėjimų. Kaip atsakas Salvadore, kai kuriose kitose šalyse susikūrė radikalių dešiniųjų grupuočių ir partijų.

1939 09 prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Šiaurės Amerikos valstybės, išskyrus Kanadą, pasiskelbė neutraliomis, bet 1941 į karą įsitraukus JAV, ilgainiui prie jų prisidėjo; kovos veiksmuose, be JAV ir Kanados, dalyvavo Meksika. Karui pasibaigus Šiaurės Amerikos valstybės tapo Jugtinių Tautų narėmis. Po karo visų žemyno valstybių ekonomika pradėjo kilti, o JAV tapo politiniu, ekonominiu ir kariniu atžvilgiu galingiausia pasaulio valstybe, pirmąja iš vadinamųjų supervalstybių (antroji – SSRS). JAV dalyvavimas pasaulio reikaluose (Trumano doktrina, 1947) buvo grindžiamas būtinybe ginti demokratiją ir stabdyti komunizmo plitimą.

Pokario laikotarpiu visą pasaulį apėmęs dekolonizacijos procesas pasiekė ir Šiaurės Ameriką. 20 a. 5–6 dešimtmetyje Didžiosios Britanijos valdos gavo autonomiją, 7–9 dešimtmetyje – nepriklausomybę: Jamaika, Trinidadas ir Tobagas – 1962, Barbadosas – 1966, Bahamos – 1973, Grenada – 1974, Dominikos Sandrauga – 1978, Sent Lusija, Sent Vinsentas ir Grenadinai – 1979, Antigva ir Barbuda – 1981, Belizas – 1982, Sent Kitsas ir Nevis – 1983. Prancūzijos valdoms (Gvadelupai, Martinikai) 1946 suteiktas užjūrio departamentų, Olandijos valdoms 1956 – autonominių teritorijų statusas.

Nuo 6 dešimtmečio pradžios siekta glaudesnio Šiaurės Amerikos (t. p. visos Amerikos) valstybių bendradarbiavimo. 1951 įkurta Centrinės Amerikos valstybių organizacija, 1960 sudaryta Centrinės Amerikos bendroji rinka. Karibų jūros regione 1968 įkurta Karibų laisvosios prekybos asociacija, 1973 pertvarkyta į Karibų sandraugą. JAV ir Kanada 1989 pasirašė dvišalį susitarimą dėl laisvosios prekybos; 1992 prie jo prisidėjus Meksikai nuo 1994 01 įsigaliojo Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimas (NAFTA).

Šiaurės Amerikos politinę ir ekonominę raidą paveikė Kubos revoliucija (1956–59), Kubos ir SSRS suartėjimo padarinys buvo Karibų krizė (1962). Dominikoje, Gvatemaloje, Hondūre 1963–64 įvyko kariniai perversmai – valdžioje įsitvirtino dešiniosios diktatūros. Dominikoje 1965 kilęs Konstitucionalistų sukilimas perėjo į pilietinį karą, į šalį įvesta JAV kariuomenė (tam pritarė ir Amerikos valstybių organizacija, įkurta 1948). Meksikoje 1965–68 vyko plataus masto studentų ir valstiečių judėjimas. 9 dešimtmetyje daugelyje šalių pradėta grįžti prie civilinio valdymo ir vykdyti nuosaikias ekonomines reformas (dėl to prarado įtaką nuo 7 dešimtmečio aktyviai veikiantys kairieji judėjimai). Šį procesą parėmė JAV, buvo nuverstos karinės diktatūros Nikaragvoje (1979), Haityje (1986), Panamoje (1989). 1991 12 žlugus SSRS ir suirus komunistiniam blokui JAV liko vienintele pasaulyje supervalstybe. Praradusi SSRS paramą tam tikras ekonomikos reformas pradėjo Kuba. Nepaisant integracinių procesų, 21 a. pradžioje išliko didelių žemyno šiaurinės dalies (pirmiausia JAV, Kanada) ir pietinės dalies valstybių (daugumą jų nuo 9 dešimtmečio vidurio slegia didelės užsienio skolos) ekonominės ir politinės raidos skirtumų.

L: Ch. A. Beard; M. R. Beard The Rise of American Civilization New York 1927; J. B. Bannen History of the Americas New York 1963; A. P. Whitaker The Western Hemisphere Idea. Its Rise and Decline Ithaca 1969.

1478

Šiaurės Amerika

Šiaurės Amerikos gamta

Šiaurės Amerikos valstybės

Šiaurės Amerikos gyventojai

Šiaurės Amerikos etninė sudėtis

Šiaurės Amerikos religijos

Šiaurės Amerikos ūkis

Šiaurės Amerikos geografinių tyrimų istorija

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką