Šiáurės Makedònijos dail
grindų mozaikos fragmentas Didžiojoje bazilikoje Heraklėjoje (6 a.)
Ankstyviausi dailės kūriniai – Vinicoje rasti 4 a. reljefiniai keramikos dirbiniai. Jie sukurti naudojant šablonus, vaizduojama šventieji (be aureolių), jų gyvenimo siužetai (Šv. Kristoforas ir šv. Jurgis, Danielius liūtų urve, Pažadėtosios žemės vaisiai). Sienų tapybos, mozaikos, skulptūros fragmentų (4–5 a.) aptikta ankstyvosiose krikščionių bazilikose Stobyje (Veleso savivaldybė), Ochride, Heraklėjoje (Bitolos savivaldybė). Sienų ir ikonų tapyba vyravo iki 20 amžiaus.
Sienų tapyba
freska Madona su Kūdikėliu ir angelais Šv. Jurgio cerkvėje Kurbinove (12 a.)
Viena seniausių ir meniškai vertingiausių freskų išliko Penkiolikos Šventųjų Tiberiopolio kankinių cerkvėje Strumicoje (9 a. pabaiga–10 a. pradžia). Sienų tapyba suklestėjo valdant carui Samueliui (997–1014), svarbesnė tapo veido modeliuotė, paveikslo kompozicija (freskos Šv. Leono cekvėje Vodočoje, Strumicos savivaldybė, apie 1037, Šv. Sofijos cerkvėje Ochride, 1040–45). Sienų tapyba Šv. Klemenso cerkvėje Ochride (apie 1295, dailininkai Michailas ir Eutichijus, abu žinomi slapyvardžiu Astrapas) – ryškiausias Paleologų valdymo laikotarpio (1259–1453) meno kūrinys; jame vaizduojami Senojo Testamento, Eucharistijos siužetai, šventųjų ir apaštalų portretai.
14 a. pradžioje susiklostė naujas sienų tapybos stilius, tapytos realistiškesnės figūros, naudotos prislopintos spalvos, būdinga temų įvairovė (freskos Matejčės vienuolyno cerkvėje, 14 a. vidurys, Kumanovo savivaldybė). Serbų valdymo laikotarpiu (1346–71) nutapytos freskos Šv. Nikitos ir Šv. Mikalojaus cerkvėse Skopjės Juodkalnijoje (Čučer‑Sandevo savivaldybė), Šv. Jurgio cerkvėје Staro Nagoričanėje, Šv. arkangelo Mykolo cerkvėje Varoše (Prilepo savivaldybė), Šv. Mykolo cerkvėје Ljubotene (prie Skopjės). Žymesni 13 a. vidurio–15 a. pradžios freskų tapytojai: diakonas Jovanas, Rufinas, Michailas ir Eutichijus, Grigorijus, Merkurijus, broliai Jovanas ir Makarijus Zografai, Aleksijus, vienuoliai Gligorijus ir Janakis.
sienų tapybos (14 a.) ir medžio drožybos fragmentas Šv. Atanasijaus cerkvėje Kalištoje
15 a. antroje pusėje sienų tapyba klestėjo Ochrido, Prespos apylinkėse, jai įtakos turėjo Paleologų valdymo laikotarpio ikonografija, 15 a. Italijos menas (freskos Šv. Mikalojaus Bolničkio cerkvėje Ochride, 1481). 16 a. Skopjėje regiono sienų tapybai įtakos turėjo graikų menininkai. Žymesni 18 a. freskų ir ikonų tapytojai: Trpė Zografas (Šv. Naumo kapo koplyčia Šv. Naumo vienuolyne netoli Ochrido), Teodosijus Zografas (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų cerkvė Novo Sele, Štipo savivaldybė), K. Trajanovičius, D. Jankulovas, G. Jankulovas.
Ikonos
Ikonomis nuo seno puoštos cerkvės, vienuolynai, gyvenamieji namai. Seniausios išlikusios ikonos: Šv. Vasilijus ir Šv. Mikalojus, Keturiasdešimt kankinių, Apaštalų komunija (visos 11–12 a.), meniškumu išsiskiria Kristus Visavaldis (1263), Nukryžiavimas (13 a.), Apreiškimas (Šv. Klemenso cerkvėje Ochride, 14 a. pradžia), deisus (15 amžius). 16 a. ikonų tapybos pagrindiniai centrai – Debaro, Ochrido regionai. Ikonų tapybos tradicija buvo konservatyvi – kurtos remiantis senųjų ikonų pavyzdžiais, tapyta linijine maniera. Nuo 18 a. ikonų tapytojai pradėjo savo kūrinius pasirašinėti (1725 Siljanаs iš Tresončės miestelio pasirašė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų cerkvės Velese ikonoje). 19 a. tradicinei ikonų tapybai įtakos turėjo Europos istoriniai stiliai (D. Zografas, tikr. D. Krstevas, 1819–72?, derino pobizantiškąjį simbolizmą su baroko ornamentais), liaudies menas, realizmas (D. Andonovas Papradiškis, 1859–1953, G. Zografskis, 1871–1946, M. Šoilevas, 1887–1971).
Medžio drožyba
Medžio drožyba pradėta plėtoti 13 a. (išliko Šv. Sofijos cerkvės Ochride ikonostaso medžio drožiniai). Mijako medžio drožėjų mokyklos kūrėjai kompozicijose pradėjo vaizduoti žmogaus figūrą ją derindami su augaliniu ornamentu. Puošniausia medžio drožyba naudota ikonostasų dekorui. Žymiausi medžio drožėjai P. Filipovskis, M. Frckovskis sukūrė ikonostasus Šv. Gelbėtojo cerkvei Skopjėje (apie 1829), Šv. Jono Bigoriečio vienuolynui (apie 1840). Medžio drožyba su gausiais gėlių ir gyvūnų motyvais būdinga vienuolynų (Slepčės, Demir Hisaro savivaldybė, Treskaveco, Zrzės, Varošo, Dievo Motinos Kičeve, visi Prilepo savivaldybė) dekorui. Osmanų imperijos laikotarpiu medžio drožyboje paplito rytietiški elementai, ja puoštos ir mečetės, rūmai, pirklių namai.
Dekoratyvinė dailė
Dekoratyvinei dailei įtakos turėjo Bizantijos, romanikos, gotikos, islamo menas. Plėtotas siuvinėjimas ir tekstilė (kanapių, lino, vilnos, medvilnės, šilko audiniai). Iki 20 a. siuvinėjimo siūlai dažyti augaliniais dažais, vėliau dažnai naudoti anilino dažai, kuriais buvo galima išgauti daugiau spalvų. Vilnai siuvinėti naudoti raudono, tamsiai rausvo, juodo, tamsiai mėlyno, geltono, žalio atspalvių, kartais auksiniai, sidabriniai siūlai. Siuvinėta apykaklės, rankovės, marškinių, vilnonių švarkų, liemenių atvartai. Suknelės puoštos siuvinėjimu, karoliukais, žvyno formos blizgučiais. Kilimai, austi nuo 16 a., naudoti šventyklų puošybai; ir kilimų, ir tekstilės gaminių raštai dažniausiai buvo geometriniai. Kompozicijas sudarė S formos svastikos, spiralės, rombai, rečiau – gėlių, paukščių, gyvūnų motyvai. Keramikoje ryšku graikų, romėnų, Bizantijos keramikos formos. Iki šiol gaminami indai storomis sienomis, puošti šviesiai ruda, žalia glazūra, geometriniu ornamentu.
20 amžiaus dailė
20 a. 3 dešimtmetis – Makedonijos šiuolaikinės vaizduojamosios dailės pradžia. 1945 Skopjėje atidaryta Meno mokykla (nuo 1948 Taikomųjų menų mokykla), 1946 įkurta Vizualiųjų menų asociacija, 1947 surengta pirmoji jos narių paroda. 1949 atidaryta meno galerija, 1964 – Šiuolaikinio meno muziejus (visi Skopjėje). Europos vaizduojamosios dailės centruose mokslus baigė D. Pandilovas‑Avramovskis (1898–1963), L. Ličenovskis (1901–64), N. Martinovskis (1903–73), V. Kodžomanas (1904–94), L. Belogaskis (1912–94), V. Popovičius‑Cico (1914–43), K. Karadža (1900–73), D. Koco (1910–93), B. Lazeskis (1917–93) ir kiti. Revoliucinę, pasipriešinimo, šalies atkūrimo tematiką pakeitė žmogaus egzistencijos tema, dailininkų (M. Korubinas, 1922–2000, R. Lozanoskis, 1923–65, K. Eftimova, 1910–96, O. Petlevskis, 1930–97) stilius tapo įmantrus, naudota spalvinė ekspresija, fantastiniai, erotiniai motyvai. Ekspresionistinius, fovistinius kūrinius kūrė B. Traikovskis (1917–96), P. Mazevas (1927–93). Siurrealizmo, konstruktyvizmo, pokubistinės tapybos bruožų turi S. Kunovskio (1929–78) kūryba. Bizantiškosios tradicijos formų paprastumas būdingas dailininkams D. Kondovskiui (1927–93), B. Ivkovičiui (g. 1924).
20 a. 6 dešimtmetyje R. Anastasovas (g. 1935) kūrė befigūres kompozicijas, pabrėžė paveikslo faktūrą. 7 dešimtmetyje A. Risteskis (g. 1937), R. Kalčeskis (1935–89) plėtojo abstrakčiąją tapybą, G. Cemerskis (g. 1940), I. Gligorieva (g. 1940) – popartą, neoekspresionizmą. 7 dešimtmečio pabaigoje vyravo geometrinė abstrakcija ir vadinamasis sistemų menas (buvo taikomos naujosios technologijos, domimasi sistemų estetika, pabrėžiami nevizualūs kūrinio aspektai). S. Semovas (g. 1941), N. Fidanovskis (g. 1946) kūryboje kėlė priešinimosi kičui problemas, G. Stefanovas (g. 1956) kūrė instaliacijas iš trupančių natūralių medžiagų. 8 dešimtmetyje susiklostė nauja meno tendencija: kūriniuose naudojama fotografijos, filmai, video įrašai. Environmento iniciatoriai S. Semovas, N. Fidanovskis bendradarbiavo su Taikomųjų menų mokyklos Skopjėje Vizualiųjų menų fakulteto studentais, panašiai eksperimentavo jaunų architektų grupė iš Kavadarcio. Architektas S. Uzunovas (g. 1949) naudojo pigias medžiagas kurdamas prisiminimus gaivinančius kūrinius.
Kiti žymesni 20 a. pabaigos dailininkai: K. Manevas (g. 1948), B. Manevskis (g. 1957), D. Petkovičius (1952–2004), J. Šumkovskis (g. 1962), Ž. Vangeli (g. 1963). Fotografiją kūrė M. Manakis (1880–1964, turėjo įtakos M. Šoilevo, G. Popovo, 1908–79, B. Drnkovo, g. 1914, kūrybai), R. Jakis (g. 1951), R. Čamilovas (g. 1946), M. Dimesas (g. 1948).
Modernią grafiką (daugiausia medžio raižinius ir linoraižinius) pradėjo kurti V. Popovičius‑Cico, B. Lazevskis (1917–93), N. Martinovskis. Grafikos plėtotę skatino Taikomųjų menų mokykloje Skopjėje 1948 įkurtas Grafikos meno skyrius. Medžio raižiniuose, linoraižiniuose, litografijoje ryšku poetinio realizmo, ekspresionizmo stilistika, kurtos geometrinės stilizuoto dekoro kompozicijos (M. Spirovska, g. 1939, S. Kunovskis). Po 1970 Belgrado, Zagrebo, Liublianos, Skopjės meno mokyklos parengė pirmąją grafikų kartą (D. Bikovas, g. 1933, T. Krmovas, g. 1938). Kiti žymesni grafikai: D. Avramovskis‑Gute (1931–86), D. Perčinkovas (g. 1939), D. Nikolovas (1953–98), V. Čaile (g. 1947), G. Culakovskis‑Goto (g. 1947), D. Malidanovas (g. 1946).
20 a. skulptūroje greta akademizmo plėtotos įvairios tendencijos, kurta figūrinė ir abstrakčioji skulptūra. Realistinių formų skulptūros su impresionizmo, ekspresionizmo, kubizmo elementais būdinga D. Todorovskio (laikomas moderniosios skulptūros pradininku, 1907–83), B. Avramovos (1924–93), T. Serafimovskio (g. 1935) kūrybai, stilizuotas antropomorfines skulptūras kūrė V. Naumovskis (g. 1924), P. Chadžis‑Boškovas (g. 1928), I. Lafazanovskis (g. 1939). Archajinės, liaudies meno formos būdingos K. Slavkovskio (g. 1928), A. Svetievos (g. 1944), N. Šentevskio (g. 1945) kūrybai. Naujojo realizmo įtaka ryšku A. Ivanovskio-Karadare (g. 1943) kūryboje, siurrealizmo stilistika būdinga O. Miličos (g. 1948) skulptūroms. Organines ir abstrakčias formas su minimalizmo, konstruktyvizmo elementais skulptūroje derino J. Grabulovskis‑Garbulas (1925–86), D. Popovskis‑Dada (g. 1933). Kiti žymesni skulptoriai: T. Adžievskis (1958), S. Manevskis (1934–97), B. Nikolovskis (g. 1935), G. Stefanovas (g. 1956).
2857
Šiaurės Makedonijos kultūra; -Makedonijos kultūra; -Makedonijos dailė
Šiaurės Makedonijos gyventojai
Šiaurės Makedonijos konstitucinė santvarka
Šiaurės Makedonijos partijos ir profsąjungos
Šiaurės Makedonijos ginkluotosios pajėgos
Šiaurės Makedonijos literatūra
Šiaurės Makedonijos architektūra