Sbiras (Сибирь, Sibir), gamtinė sritis Azijos šiaurėje, Rusijoje, tarp Uralo kalnų (vakaruose), Arkties vandenyno (šiaurėje), Ramiojo vandenyno pakrantės vandenskyrinių kalnagūbrių (rytuose) ir Kazachijos, Mongolijos bei Kinijos šiaurinių dalių (pietuose). Kartais Sibirui priskiriama ir Ramiojo vandenyno pakrantė (Rusijos Tolimieji Rytai).
Sibiras (Altajaus kraštovaizdis)
Sibiras apima Altajaus, Buriatijos, Chakasijos, Jakutijos, Tuvos respublikas, Krasnojarsko, Užbaikalės kraštus, Irkutsko, Kemerovo, Kurgano, Novosibirsko, Omsko, Tiumenės, Tomsko sritis, Chantų-Mansių ir Jamalo Nencų autonomines apygardas, Amūro, Magadano sričių ir Chabarovsko krašto dalį. Plotas 10 mln. km2; apima 58,5 % Rusijos teritorijos (su Tolimaisiais Rytais – 12,7 mln. km2; 74,7 %). Ilgis iš vakarų į rytus apie 7000 km, didžiausias plotis apie 3500 kilometrų. Apie 31,2 mln. gyventojų.
Reljefas
Sibirą sudaro Vakarų Sibiras (tarp Uralo kalnų ir Jenisiejaus upės) ir Rytų Sibiras (tarp Jenisiejaus ir Ramiojo vandenyno). Kartais dar skiriamas Vidurio Sibiras (tarp Jenisiejaus ir Lenos upių). Skiriamos 4 pagrindinės gamtinės sritys: Vakarų Sibiro lyguma, Vidurio Sibiro plokščiakalnis, Pietų Sibiro kalnų juosta (Altajaus, Vakarų Sajano ir Rytų Sajano kalnai, Stano kalnagūbris bei Stano kalnynas, Jablonovo kalnagūbris) ir Šiaurės Rytų Sibiro kalnų sistema (Verchojansko kalnagūbris, Čerskio kalnagūbris, Janos–Oimiakono kalnynas, Kolymos kalnyno dalis). Sibiro šiaurinėje dalyje yra Šiaurės Sibiro žemuma, Janos–Indigirkos žemuma ir Kolymos žemuma. Sibirui priklauso Arkties vandenyno salos ir salynai: Šiaurinė Žemė, Naujojo Sibiro salos, Lokių salos, Vrangelio sala. Aukščiausia Sibiro vieta 4506 m – Altajuje (Beluchos kalnas).
Rytų Sajanas (Aršano apylinkės)
Klimatas
trumpo šiltojo laikotarpio gėlės – azijinis burbulis (Baikalo apylinkės)
Klimatas daugiausia žemyninis, Sibiro šiaurinėje dalyje arktinis ir subarktinis, kitur – vidutinių platumų. Vidutinė metinė temperatūra didžiojoje Sibiro dalyje yra daugiau kaip 0 °C, šiaurės rytinėje dalyje –18 °C. Liepos vidutinė metinė temperatūra svyruoja nuo 20–23 °C pietuose iki 2–5 °C šiaurės rytuose, sausio – nuo –16 °C iki –48 °C. Didžiausia neigiama temperatūra (–71 °C) užfiksuota tarp Verchojansko kalnagūbrio ir Janos–Oimiakono kalnyno (Šiaurės pusrutulio šalčio polius). Vidutinė metinė temperatūrų svyravimo amplitudė 35–68 °C. Per metus iškrinta nuo 100–200 mm (Jakutijoje) iki 1000–2000 mm (Altajaus, Sajanų kalnuose) kritulių. Sniego dangos trukmė nuo 8–9 mėn. šiaurėje iki 5–6 mėn. pietuose. Dažnos pūgos. Didžiajai Sibiro daliai (nuo Šiaurės Uralo iki Jenisiejaus aukštupio ir Amūro žemupio) būdingas daugiametis įšalas. Per trumpą vasarą daugelyje vietų žemės paviršius atitirpsta tik iki 1 m gylio.
upelis taigoje
Hidrografinės salygos
Didžiausia dalis Sibiro upių priklauso Arkties vandenyno baseinui: Obė, Jenisiejus įteka į Karos jūrą, Lena, Jana, Oleniokas – į Laptevų jūrą, Indigirka, Kolyma – į Rytų Sibiro jūrą. Iš didžiųjų upių tik Amūras priklauso Ramiojo vandenyno baseinui. Sibiro šiaurinėje dalyje upės užšalusios apie 8 mėn., pietinėje dalyje – iki 5 mėn. per metus. Mažesnės upės įšala iki dugno (susidaro antledžiai, ampalai). Balandžio–birželio laikotarpiu prasideda ledonešis (pietuose upės atitirpsta greičiau negu šiaurėje). Dėl ledų sangrūdų ir grunto nelaidumo (dėl įšalo) kyla potvyniai; vandens lygis pakyla 10–40 metrų. Upių bendras metinis nuotėkis daugiau kaip 2500 km3. Vanduo naudojamas elektros energijai gaminti; didžiausios jėgainės: Bratsko, Krasnojarsko, Novosibirsko, Sajanų Šušenskojės, Ust-Ilimsko. Daugiausia ežerų yra Vidurio Sibire. Jakutijoje vyrauja termokarstiniai, Altajuje – ledyninės kilmės ežerai. Didžiausias ir giliausias ežeras – Baikalas. Vakarų Sibiro lygumoje daug pelkių.
nedidelė Sibiro upė
Dirvožemiai ir augalija
beržynas (Užbaikalė)
Sibiro šiaurinėje dalyje vyrauja balkšvažemiai ir jauražemiai, Arkties vandenyno pakrantėje paplitę šlynžemiai ir ledžemiai. Pietinėje dalyje vyrauja jauražemiai ir šlynžemiai, yra išplautžemių ir rudžemių, Altajaus ir Sajanų priekalnių slėniuose – juodžemių. Vakarų Sibiro lygumoje vyrauja durpžemiai. Sibirui būdingas ryškus augalijos zoniškumas. Šiaurinėje dalyje (Jamalo, Taimyro pusiasaliuose, Vakarų Sibiro lygumos ir Jakutijos šiaurinėje dalyse) plyti tundra ir miškatundrė, šiaurinėse pakrantėse yra arktinių dykumų. Didžiausią Sibiro dalį apima taiga. Vakarų Sibire vyrauja paprastosios ir sibirinės eglės, sibirinės pušys, sibiriniai kėniai, Rytų Sibire – maumedžiai. Tolimuosiuose Rytuose bei Altajaus ir Vakarų Sajanų kalnuose auga plačialapiai miškai. Sibiro pietrytinėje dalyje yra miškastepių ir stepių.
Naudingosios iškasenos
Sibire gausu naudingųjų iškasenų. Vakarų Sibire gaunama nafta (Vakarų Sibiro naftingasis baseinas: Fiodorovskojės, Liantoro, Priobės telkiniai) ir gamtinės dujos (Jamburgo, Urengojaus, Zapoliarnojės telkiniai). Akmens ir rusvosios anglys kasamos Vidurio ir Rytų Sibire (Kansko–Ačinsko, Kuznecko, Lenos, Minusinsko, Tunguskos, Taimyro anglių baseinai). Sibiro pietinėje dalyje yra aukso, urano, mangano, polimetalų, geležies rūdos telkinių, vidurinėje dalyje – deimantų.
Sibiro didžiausi miestai: Novosibirskas, Omskas, Krasnojarskas, Irkutskas, Ulan-Ude, Barnaulas, Novokuzneckas, Kemerovo, Tomskas, Tiumenė, Kurganas.
Sibiro kaimas
Istorija
Žmonės Sibire apsigyveno paleolite, pirmiausia – prieš 300 000–500 000 m. – Kalnų Altajuje. Neolite (ketvirtas–antras tūkstantmetis prieš Kristų) buvo gyvenamas visas Sibiras.
Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėjo kurtis nepatvarūs genčių junginiai, dabartinės Kinijos pasienyje – pirmieji valstybiniai dariniai (džurdžėnų, uigūrų ir kiti). Kinų šaltiniai 3 a. pr. Kr. mini Sajanų ir Altajaus gentis, kurias 2 a. pr. Kr. nukariavo hunai. Kai kurios Sibiro gentys kėlėsi į Kiniją ir Europą, prisidėjo prie Didžiojo tautų kraustymosi (4–6 amžius). Nuo 6 a. Pietų Sibire gyveno tiurkų gentys, 9–10 a. susikūrė Jenisiejaus kirgizų valstybė.
13 a. visas Sibiras, išskyrus šiaurinius pakraščius, tapo Mongolų imperijos dalimi. Šiai imperijai skilus Sibiro vakarinė dalis priklausė Aukso ordai, nuo 15 a. pabaigos – Sibiro chanatui. Kitur gyveno įvairaus socialinės ir ekonominės plėtros lygio gentys (chantai, mansiai, nencai, evenkai, jakutai, koriakai, čiukčiai, nanajai, buriatai, tuviai, evenkai ir kiti). Dauguma jų gyveno gentinėmis bendruomenėmis, šiaurėje daugiausia vertėsi žvejyba, medžiokle ir elnių auginimu, pietuose – gyvulininkyste. 1552 užėmusi Kazanės chanatą į Sibirą ėmė skverbtis Rusija. 1555 Sibiro chanatui tapus Rusijos vasalu caras Ivanas IV Rūstusis pardavė Stroganovams prekybos su Sibiru monopolį. Už jų lėšas 1581–85 buvo surengta Jermako vadovaujama ekspedicija, po jos Sibiro chanatas prijungtas prie Rusijos.
buriatų šventvietė Olchono saloje
17 a. pradžioje rusai užvaldė Sibiro dalį iki Jenisiejaus, 1632 Lenos dešiniajame krante pastatę Jakutską – rytinę dalį iki Ramiojo vandenyno vakarinės pakrantės; 17 a. viduryje pasiekė Baikalo ežerą (1652 čia įkurtas Irkutskas) ir Paamūrę. 1699 užimtas Kamčiatkos pusiasalis, 18 a. – dar neužimta Pietų Sibiro teritorija ir Tolimieji Rytai.
Sibirą administravo Pasiuntinių, nuo 1637 – Sibiro prikazas. 1708 sudaryta Sibiro gubernija (centras Tobolskas, įkurtas 1587), 1764 – vadinamoji Sibiro carystė, suskirstyta į Tobolsko ir Irkutsko generalgubernatorijas. 1822 Sibiras buvo suskirstytas į Rytų (Jenisiejaus ir Irkutsko gubernijos, Jakutsko sritis, atskirai administruojami Kamčiatkos pusiasalis ir Ochotsko jūros pakrantė) ir Vakarų (Tobolsko ir Tomsko gubernijos, Omsko sritis) Sibiro generalgubernatorijas. 19 a. 6 dešimtmetyje Rusijai užvaldžius Žemutinę Paamūrę, Usūrio kraštą, Sachalino salą (šią juridiškai 1875) sudarytos Užbaikalės, Amūro, Primorės sritys.
Nuo pat pradžių Sibiras buvo kolonizuojamas ne tik savanorių persikėlėlių ar pabėgusių baudžiauninkų, bet ir atkeliant nuteistuosius. 18 a. antroje pusėje Sibire gyveno jau apie 360 000 rusų. Vietos gyventojai turėjo mokėti jasaką, buvo prievarta krikštijami ir pamažu stumiami iš turimų žemių. 1822–1901 jie buvo valdomi pagal Kitataučių padėties nuostatus.
Transsibiro geležinkelio magistralės tiesimas (1898; albumas Didysis kelias. Sibiro ir Didžiojo Sibiro geležinkelio vaizdai 1899)
Nuo 18 a. Sibire plėtota aukso, sidabro, vario, geležies rūdos kasyba, 19 a. antroje pusėje Sibiras tapo Rusijos imperijos žaliavų baze, per jį vyko tranzitinė prekyba su Azijos valstybėmis, pirmiausia su Kinija. Sibiro ekonominė raida labai paspartėjo po 1861 valstiečių reformos, žemės ūkis plėtojosi sparčiau negu kituose Rusijos imperijos rajonuose – čia nebuvo dvarų, bet buvo nenaudojamos žemės, atvykdavo daug kolonistų (1861–91 – apie 450 000, 1896–1914 – daugiau kaip 4 mln. žmonių) ir tremtinių – vien 19 a. atitremta apie 1 mln. žmonių (Sibire kalėjo arba gyveno tremtyje dekabristai, petraševskininkai, narodnikai, socialdemokratai ir kiti). Sibiro ekonominę raidą dar paskatino 1891–1916 nutiesta Transsibiro geležinkelio magistralė. 19 a. antroje pusėje Sibire buvo gaunama apie 80 % Rusijos imperijoje iškasamo aukso, 20 a. pradžioje gaminama apie 2 % Rusijos imperijos pramonės produkcijos.
Sibiro ekonominę plėtotę kuriam laikui nutraukė 1917 Spalio perversmas ir Rusijos pilietinis karas (1917–22) – Sibire veikė ir tarpusavyje kovojo bolševikų Raudonoji armija ir A. Kolčiako vadovaujami baltagvardiečiai (nuo 1918 kontroliavo Sibirą), Japonijos kariniai daliniai. Raudonajai armijai 1920 sumušus baltagvardiečius Sovietų Rusijos vadovybė sukūrė marionetinę Tolimųjų Rytų Respubliką (1920–22), 1922 bolševikai užėmė visą Sibirą. Pasibaigus pilietiniam karui čia sudarytos Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai priklausančios Jakutijos (1922) ir Buriatijos-Mongolijos (1923, 1958 pertvarkyta į Buriatijos Autonominę Sovietų Socialistinę Respubliką) Autonominės Sovietų Socialistinės Respublikos, Oiratų autonominė apygarda (nuo 1948 Kalnų Altajaus autonominė apygarda), kiti autonominiai dariniai. Vietoj buvusių gubernijų sukurti Sibiro (1925) ir Tolimųjų Rytų (1926) kraštai, kurie 4 dešimtmetyje padalyti į Rytų Sibiro, Vakarų Sibiro, Primorės ir Chabarovsko kraštus. 20 a. 4 dešimtmetyje sukurta antroji (po Donecko) SSRS metalurgijos bazė – Kuznecko kombinatas, pradėta eksploatuoti Aladano auksingąjį rajoną, sukurta naujų pramonės šakų (energetikos, mašinų gamybos, chemijos ir kita), naudojant kalinių darbo jėgą 1930–36 rekonstruota Transsibiro geležinkelio magistralė, sukolektyvintas žemės ūkis. Sibiro pramoninė plėtra buvo labai susijusi su priverčiamojo darbo stovyklų – lagerių – sistemos plėtote.
Per SSRS–Vokietijos 1941–45 karą į Sibirą perkelta 322 pramonės įmonės, pastatyta naujų lėktuvų, tankų, traktorių gamyklų. Po karo Sibiro ūkis buvo plėtojamas sparčiau negu kitų SSRS ekonominių rajonų, pastatyta didelių elektrinių, nutiesta naujų geležinkelio linijų, dujotiekių. 7 dešimtmetyje Sibiro šiaurės vakaruose pradėta gauti naftą ir dujas. Sibiras tapo ir svarbiu kultūros ir mokslo centru, 1957 įkurtas SSRS Mokslų akademijos Sibiro skyrius (centras Novosibirskas).
Nuo 1985 (prasidėjus vadinamajai pertvarkai) ėmė stiprėti kolonijinės politikos nuslopinta Sibiro tautų savimonė, pavieniai regionai siekė didesnio ekonominio savarankiškumo. Žlugus SSRS 1991 pabaigoje–1992 pradžioje Sibire susidarė suverenios Altajaus, Buriatijos, Chakasijos, Jakutijos ir Tuvos respublikos, kurios kartu su kai kuriomis Sibiro autonominėmis apygardomis ir kraštais 1992 03 pasirašė federacijos sutartį su Rusija.
21 a. pradžioje Sibiras išlieka Rusijos žaliavų baze, bet pramonės gamybos lygis smuko, didėja gyventojų migracija į kitus šalies rajonus, atskirų Sibiro regionų separatizmas. Tolesnę ekonominę raidą stabdo nepakankamai išplėtotas transportas ir infrastruktūra.
Lietuviai
16 a. pabaigoje–18 a. pradžioje Sibiro kolonizacijoje dalyvavo apie 5000 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų, Livonijos karo belaisvių ir samdinių. Į Sibirą buvo ištremta 1794 sukilimo dalyvių (1796 amnestuoti). Aktyvūs 1830–31 sukilimo dalyviai išsiųsti rekrutais į Rusijos imperijos kariuomenės Sibiro korpusus, ištremti į katorgą Sibiro pietvakarių įvairiose vietose. 1863–64 sukilimą Lietuvoje malšinusio generalgubernatoriaus M. Muravjovo duomenimis, į katorgą buvo išsiųsti 972, į Sibirą skiriant žemės ištremta 4096, neskiriant žemės – 1427 šio sukilimo dalyviai. Dauguma išskirstyti Tomsko ir Tobolsko gubernijose, mažiau – Irkutsko ir Krasnojarsko apylinkėse. Kai kurie jų liko ir kūrėsi Sibire. Per lietuvių spaudos draudimą į Sibirą ištremta kelios dešimtys lietuvių knygnešių. 1885 Tomsko gubernijoje gyveno apie 1500 lietuvių.
19 a. antroje pusėje Rusijos imperijos valdžia įvairiomis priemonėmis skatino Sibiro kolonizaciją. Ištremti sukilėliai, jų palikuoniai, po baudžiavos panaikinimo (1861) savo noru atsikėlę Lietuvos gyventojai (negalėję gauti žemės Lietuvoje) įkūrė gyvenviečių (Baisogala, Šeduva). Sukilimų tremtinių lietuvių ir lenkų kunigų pastangomis Sibire pastatyta katalikų bažnyčių (Tomske 1833, Tomsko srities Spasskojės kaime 1896). 1897 Tomsko gubernijoje gyveno 3900, Krasnojarsko – 2500, Irkutsko – 1700, Tobolsko – 3200 lietuvių. Dirbti Sibire buvo verčiami Sankt Peterburgo ir Maskvos aukštųjų mokyklų absolventai (iki I pasaulinio karo dauguma grįžo į Lietuvą). Sibiro didžiausių miestų (Irkutsko, Krasnojarsko, Omsko, Tobolsko, Tomsko) mokyklose dėstė ir mokytojavo lietuvių mokytojų, dirbo lietuvių gydytojų, kunigų, mokėsi studentų.
Per I pasaulinį karą Sibire atsidūrė lietuvių karo pabėgėlių, kūrėsi jų organizacijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyriai. 1918 Novonikolajevske (dabar Novosibirskas) ir 1919 Irkutske įvyko Sibiro lietuvių suvažiavimai, 1918–19 Tomske veikęs Sibiro lietuvių biuras leido laikraštį Sibiro lietuvių žinios. 1919 suformuotas A. Kolčiako kariuomenės lietuvių batalionas (Lietuvių Sibiro batalionas). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1918) daug lietuvių iš Sibiro grįžo į Lietuvą. 1927 Rusijos azijinėje dalyje gyveno apie 9900 lietuvių.
lietuvių kapai Chužire (Baikalo ežero Olchono sala)
SSRS okupavus ir aneksavus Lietuvą 1940–41 ir 1944–56 Sibiro lageriuose (Baikalo–Amūro magistralė, Čeliabinsk, Dudinka, Gorlag, Kansk, Krasnojarsko kraštas, Lama, Meždurečensk, Norilsk, Omsk, Ozerlagas, Rešotai, Taišet) kalinta iki 100 000 lietuvių (plačiau GULAG, Lietuvos gyventojų kalinimas, lageriai). 1941 ir 1945–52 į Sibiro Altajaus, Krasnojarsko kraštus, Irkutsko ir Novosibirsko sritis, Jakutiją ištremta apie 100 000 Lietuvos gyventojų (Lietuvos gyventojų trėmimai). Gyvenvietės ir vietovės, kuriose buvo daugiau tremtinių: Bodaibo, Biriusinskas, Bolšaja Rečka, Igarka, Jakutskas, Janos delta, Kojus, Koliučij, Lenos delta, Mina, Šamanka, Tunguskij Boras, Verchniaja Ara Kuorka. Po J. Stalino mirties (1953) Sibiro tremtinių lietuvių gyvenimo sąlygos gerėjo, vis daugiau jų kėlėsi gyventi į didesnius miestus, ten įsidarbindavo, dažniausia pagal specialybę, jaunimas studijavo Irkutsko, Jakutsko, Krasnojarsko, Novosibirsko, Tomsko aukštosiose mokyklose. Į ištremtas šeimas grįžo iš kalėjimų ir lagerių paleisti vyrai.
Nuo 1953 iš Sibiro į Lietuvą leista grįžti lenkais užsirašiusiems tremtiniams, nuo 1954 – vaikams ir paaugliams, nuo 1955 – šeimoms. Per keletą metų dauguma tremtinių išvyko, nedidelė dalis liko, ypač sukūrę mišrias šeimas.
20 a. pabaigoje Sibire gyveno kelios dešimtys tūkstančių lietuvių – buvusių tremtinių, politinių kalinių ir jų palikuonių (Rusijos lietuviai). Po 1990 keli šimtai lietuvių išvyko gyventi į nepriklausomą Lietuvą. Likusieji Sibire 1990–92 ėmė burtis į kultūrines draugijas. Altajaus krašto, Buriatijos, Igarkos, Irkutsko, Jakutijos, Krasnojarsko, Novosibirsko, Omsko, Tomsko lietuvių organizacijos dalyvauja Pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje, sulaukia Lietuvos vyriausybės paramos. Nuo 1992 Sibiro lietuviams atstovauja Sibiro lietuvių sąjunga.
Nuo 1989 įvairiose lietuvių tremties vietose Sibire lankėsi buvusių tremtinių, bendrijos Lemtis, palaikų parvežimo ir kitos ekspedicijos iš Lietuvos. 2006–21 Lietuvos jaunimo organizacijų taryba vykdė Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą Misija Sibiras. Ekspedicijų į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire (Tomsko, Tiumenės, Irkutsko sritis, Krasnojarsko kraštą, Chakasiją), Kazachstane, Tadžikistane dalyviai ieškojo ir tvarkė lietuvių kapus, statė lietuviškomis kryždirbystės tradicijomis puoštus medinius kryžius, bendravo su politinių kalinių palikuoniais.
Apie lietuvius ir jų veiklą Sibiro miestuose, kraštuose, srityse, tremties ir kalinimo vietose plačiau rašoma straipsniuose apie tuos miestus, kraštus, sritis, tremties ir kalinimo vietas.