Sicilija

Siclija (Sicilia), sala Viduržemio jūroje, į pietvakarius nuo Apeninų pusiasalio pietinio galo. Plotas 25 400 km² (didžiausia sala Viduržemio jūroje).

Kartu su nedidelėmis Liparų (į šiaurę nuo Sicilijios), Egadų (į vakarus), Pelagų (į pietus), Usticos (į šiaurės vakarus), Pantelerijos (į pietvakarius) salomis sudaro Italijos autonominę sritį. Jos plotas 25 708 km². 4,97 mln. gyventojų (2019). Administracinis centras – Palermas (658 000 gyventojų, 2019). Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2019): Catania (311,4), Messina (229,6), Sirakūzai (120,4), Marsala (82,5), Gela (74,1), Ragusa (73,4), Trapani (67,1), Vittoria (63,7). Sicilijos autonominė sritis suskirstyta į 3 metropolinius miestus (Catania, Messina, Palermas) ir 6 provincijas: Agrigento, Caltanissettos, Ennos, Ragusos, Sirakūzų, Trapani. Liparų salos priklauso Messinos metropoliniam miestui, Usticos sala – Palermo metropoliniam miestui, Egadų ir Pantelerijos salos – Trapani provincijai, Pelagų salos – Agrigento provincijai. Dauguma gyventojų susitelkę Sicilijos salos šiaurinėje ir rytinėje pakrantėse.

Mondello paplūdimys prie Palermo

Krantai

Sicilijos salos forma panaši į trikampį. Šiaurės rytuose Messinos sąsiauris (plotis 3,3–22,0 km) skiria Siciliją nuo Apeninų pusiasalio. Sicilijos kranto linija mažai vingiuota. Rytuose yra Catanijos, Augustos, pietryčiuose – Noto, pietuose – Gelos, šiaurėje – Palermo, Termini Imerese’s, šiaurės vakaruose – Castellammare’s įlankos. Krantai daugiausia statūs, uolėti; yra paplūdimių.

Reljefas

Sicilija (priekyje – Taorminos miestas, tolumoje – Etnos ugnikalnis)

Paviršius daugiausia kalnuotas ir kalvotas. Šiaurinėje dalyje lygiagrečiai su krantu nutįsę Le Madonie (didžiausias aukštis – 1979 m, Carbonaros masyve), Nebrodi, Peloritani kalnagūbriai – Kalabrijos Apeninų kalnų (Apeninų pusiasalyje) tęsinys. Salos rytuose iškilęs aukščiausias Europoje (3323 m) veikiantis Etnos ugnikalnis. Piečiau jo yra derlinga aliuvinė Catanijos žemuma. Salos vidurinėje dalyje – aukštumos ir neaukšti Sicani, Erei, Iblei kalnagūbriai (didžiausias aukštis 986 metrai). Pietinėje ir vakarinėje pakrantėse – siauri žemumų ruožai. Sicilija yra seisminėje zonoje, dažni žemės drebėjimai. Stipriausi vyko 1693 01 11 (žemės drebėjimas sugriovė Catanijos miestą; per drebėjimą ir dėl jo kilusio cunamio žuvo apie 60 000 salos gyventojų), 1908 12 28 (buvo sugriauta Messina).

Klimatas

Klimatas mediteraninis. Sausio vidutinė temperatūra 10–12 °C, liepos – 25–27 °C (aukščiausia daugiau kaip 40 °C); karštą orą dažnai lemia nuo Sacharos atkeliaujantis sausas vėjas. Per metus iškrinta nuo 400–600 mm kritulių (žemumose) iki 1200–1400 mm (kalnuose); daugiausia lyja rudenį ir žiemą.

Vandenys

Svarbiausios upės teka iš salos vidurinės dalies į Viduržemio jūrą: į rytus – Simeto, Gornalunga, Alcantara, į pietus – Salso, Platani, Belice. Daug dirbtinių vandens telkinių (didžiausi – Pozzillo ežeras, Pomos ežeras).

Dirvožemiai

Vyraujantys dirvožemiai – pradžiažemiai, vulkanžemiai; šiaurės rytuose – rudžemiai, prieškalnių lygumose Sicilijos vakaruose – kalciažemiai ir verstžemiai, Catanijos žemumoje – salpžemiai.

Augalija ir gyvūnija

Būdingi augalijos tipai – gariga, makija. Kalnuose yra išlikusių kaštainių, bukų miškų; Etnos masyvo šlaituose didesniame kaip 2000 m aukštyje – subalpinė ir alpinė augalija. Gyvūnija dėl ūkinės veiklos labai pakitusi, daug gyvūnų rūšių išnykusios. Veisiasi taurieji elniai, šernai (reintrodukuoti), triušiai, lapės, iš paukščių – kormoranai, sakalai (pakrantėse), iš roplių – chameleonai, gyvatės.

Aplinkos apsauga

4 regioniniai parkai: Etnos (seniausias, įkurtas 1987), Nebrodi, Madonie, Alcantaros upės; 76 gamtos rezervatai.

Pasaulio paveldo vertybės: Agrigento archeologinis parkas Valle dei Templi (nuo 1997), Piazza Armerinos Villa Romana del Casale (Ennos provincijoje; nuo 1997), Sicilijos sričiai priklausančios vulkaninės Liparų salos (nuo 2000), Val di Noto regiono (Sicilijos pietryčiuose) vėlyvojo baroko architektūros miestai (nuo 2002), Sirakūzai ir Pantalicos nekropolis (nuo 2005).

Ūkis

Ekonominiu atžvilgiu Sicilija – viena silpniausių Italijos sričių. Ūkio svarbiausios šakos – žemdirbystė, turizmas, kasyba.

Gaunama nafta (netoli Ragusos ir Gelos), gamtinės dujos, siera (prie Agrigento), asfaltas, kasama akmens ir kalio druska, laužiamas marmuras. Apdirbamoji pramonė daugiausia sutelkta Palerme, Messinoje ir Catanijoje; svarbiausios šakos – maisto (vyno, žuvų, alyvuogių aliejaus), naftos perdirbimo ir naftos chemijos (įmonės Milazzo, Geloje, Augustoje, Sirakūzuose, Ragusoje), chemijos, cemento, tekstilės, odos pramonė, laivų statyba, automobilių surinkimas. Amatai. Auginama įvairūs citrinmedžiai (ypač Catanijos žemumoje; Sicilija daugiausia iš Italijos sričių tiekia apelsinų, mandarinų, citrinų), vynmedžiai (jų daugiausia Marsalos apylinkėse Sicilijos vakarinėje dalyje), alyvmedžiai, vilnamedžiai, migdolai, daržovės, kviečiai, miežiai, pupiniai augalai. Veisiama galvijai, mulai, asilai, avys. Žvejyba (daugiausia sugaunama tunų, sardinių); gaudomi vėžiagyviai.

vynuogynai

Turizmo svarbiausi objektai: Etnos ugnikalnis, paplūdimiai, Palermo, Catanijos, Taorminos, Sirakūzų, Agrigento, Messinos, Cefalù ir kiti miestai, Liparų salos. Vandens sportas. Pajūrio kurortai.

Automobilių kelių ir geležinkelių daugiausia Sicilijos salos šiaurinėje ir rytinėje pakrantėse.

Jūrų svarbiausi uostai: Palermas, Catania, Augusta, Messina, Milazzo, Sirakūzai, Gela, Marsala, Trapani; keltai į Apeninų pusiasalio, Sardinijos salos, Maltos uostus. Palermo, Catanijos tarptautiniai oro uostai.

Istorija

Seniausi žinomi Sicilijos gyventojai saloje gyveno nuo neolito laikų, graikai juos vadino sikanais. 13 a. pr. Kr. greta jų apsigyveno indoeuropietiškos elimų ir sikulų gentys (nuo šių kilo salos pavadinimas).

Viduržemio jūros pakrantėse prekyvietes steigę finikiečiai 11 a. pr. Kr. įsikūrė Sicilijos vakarinėje dalyje. Ilgainiui jų kolonijos pateko į stiprėjančios Kartaginos įtaką.

8 a. pr. Kr. į Sicilijos rytinę ir pietinę dalį pradėjo keltis graikai. 734 pr. Kr. jie įkūrė svarbiausią savo koloniją – Sirakūzus. Graikai helenizavo salos centre išlikusius sikanus ir sikelus, jų sukurta civilizacija klasikinės Graikijos laikotarpiu buvo svarbi visos vadinamosios Didžiosios Graikijos dalis.

Dėl salos kontrolės graikai ilgai kovojo su Kartagina, šie karai baigėsi 3 a. pr. Kr., kai per pūnų karus Siciliją pajungė Roma, sala tapo jos provincija. Valdant Romai 135–132 ir 102–99 pr. Kr. čia vyko dideli vergų sukilimai, 42 pr. Kr. Siciliją buvo užėmęs karvedys Pompėjus Jaunesnysis, 440 po Kr. salą nukariavo vandalų karvedys Geiserikas.

Bizantijos karvedys Belisarijas 535 prijungė Siciliją prie Bizantijos imperijos. Valdant Bizantijai dauguma gyventojų vėl pradėjo kalbėti graikiškai, paplito rytų krikščionių apeigos. Po 826–965 trukusių permainingų kovų salą nukariavo arabai, jie įkūrė Sicilijos emyratą. Šiuo laikotarpiu saloje pradėta auginti citrinmedžiai, cukranendrės. Manoma, kad dėl savitų priešinimosi arabams tradicijų atsirado ir daugiau Pietų Italijoje paplito pusiau kriminaliniai ir kriminaliniai gyventojų susivienijimai – mafija.

Krikščionių valdžią saloje 11 a. sugrąžino iš Normandijos atvykę ir Pietų Italiją nukariavę vikingų palikuoniai normanai, vadovaujami Robert’o Guiscard’o. Sicilijos grafas Rožeras II 1127 tapo Apulijos ir Kalabrijos kunigaikščiu ir 1130 įkūrė Sicilijos karalystę. Iš pradžių ją valdžiusi normanų kilmės Gotvilių dinastija gyvavo neilgai, 1194 išmirė. Vedybomis Sicilija perėjo Švabijos kilmės Štaufenų dinastijai. Šios atstovas Frydrichas II 1231 išleido vadinamąją Melfi konstituciją, kuri centralizavo valdžią Sicilijoje.

Šv. Romos imperatorių įsigalėjimu saloje nepatenkintas Romos popiežius Inocentas IV Sicilijos ir Neapolio karaliumi 1266 karūnavo Anžu dinastijos kunigaikštį Karolį. Šis sprendimas turėjo didelių padarinių: nepatenkinti prancūzų valdžia siciliečiai 1266 sukilo (Sicilijos mišparai) ir valdovu paskelbė Aragono dinastijos karalių Petrą III. Iki 1409 Aragono karalių giminaičiai valdė Siciliją kaip atskirą karalystę, vėliau ji tapo Aragono karalystės dalimi.

Neapolio karalystę nukariavus Aragono karaliui Alfonsui V 1443 ji sujungta su Neapolio karalyste (Abiejų Sicilijų karalystė). Pagal Ispanijos įpėdinystės karą užbaigusią Utrechto taiką 1713 Sicilija atskirta nuo Neapolio ir perduota Savojiečių dinastijai, bet šie 1720 mainais už Sardiniją perleido ją Austrijai. Valdančioji dinastija vėl pasikeitė, kai 1734 Siciliją ir Neapolį nukariavo Burbonų dinastijos atstovas Parmos kunigaikštis Karolis (nuo 1759 Ispanijos karalius Karolis III). Per Napoleono karus Burbonų valdžiai saloje padėjo išsilaikyti Didžioji Britanija.

19 a. Sicilija buvo įvairių revoliucinių judėjimų centras, kilo ir judėjimas dėl autonomijos. Iš Burbonų valdžios 1860 Siciliją išvadavo G. Garibaldi vadovaujami sukilėliai, sala tapo Italijos karalystės dalimi. Vėliau Italijos centrinė valdžia ilgai negalėjo sureguliuoti santykių su vietos gyventojais (pvz., 1866 įvyko sukilimas Palerme), B. Mussolini fašistinė vyriausybė čia vykdė plataus masto kampaniją prieš mafiją, bet dėl kilusio II pasaulinio karo jos nebaigė.

1943 07–08 Siciliją užėmė iš Šiaurės Afrikos įsiveržę Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Kanados daliniai.

Po karo 1948 Sicilijai suteikta plati autonomija, bet šio laikotarpio industrializacija neužtikrino darbo vietų daugeliui žmonių, daug jų emigravo į Šiaurės Italiją, Vokietiją, Šveicariją, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Australiją. Vėl atsigavo mafija, ilgą laiką buvusi viena didesnių Sicilijos ir visos Italijos problemų.