šienas

šiẽnas, nupjauta ir išdžiovinta žolė; vienas pagrindinių atrajojančiųjų gyvulių pašarų. Šiuo pašaru t. p. šeriami arkliai, triušiai ir jūrų kiaulytės. Vertingiausias yra dobilų, garždenių, liucernų, vikių šienas, šiek tiek menkesnės vertės – eraičinų, miglių, motiejukų, svidrių, šunažolių šienas. Prastas ir gyvulių nenoriai ėdamas yra asiūklių, meldų, rūgštynių, viksvų šienas. Sėjamų augalų bei jų mišinių kultūrinių pievų ir ganyklų šienas yra vertingesnis už natūraliųjų pievų ir ganyklų šienas, nes jame nėra gyvulių neėdamų ir nuodingųjų augalų. Pelkėtų pievų augalų šienas prastesnis už stepių, sausų pievų šieną. Augalai pjaunami butonizacijos tarpsnio, žydėjimo arba plaukėjimo pradžioje. Ankstyvosiose augimo fazėse nupjautõs žolės šiene daugiausia maistingųjų medžiagų ir vitaminų, jis geriausiai virškinamas. Šiene yra karoteno, vitaminų B₁, B₂, D. Geras šienas būna žalias, tamsiai žalias, aromatingas, vidutinis – gelsvai žalias arba žalsvai rudas, blogas – šviesiai geltonas arba tamsiai rudas, nemalonaus kvapo, netinkamas gyvūnams šerti – pelenų spalvos arba tamsiai rudas, nemalonaus pelėsių kvapo. Šienas džiovinamas lauke arba daržinėse aktyviąja ventiliacija. Ruošiamas palaidas, smulkintas ir presuotas. Šienas laikomas daržinėse, pastogėse, klojimuose, stirtose; kad būtų patogiau parvežti ir laikyti, presuojamas.