silpnóji sveika, viena iš keturių šiuo metu žinomų fundamentaliųjų sąveikų. Ji lemia radioaktyviųjų atomų branduolių β skilimą ir termabranduolines reakcijas žvaigždėse. Silpnoji sąveika yra apie 1013 kartų silpnesnė už stipriąją ir 1011 kartų silpnesnė už elektromagnetinę sąveiką. Jos silpnumą rodo šis pavyzdys: kiekvieną sekundę apie 6,5·1010 iš Saulės atlėkusių neutrinų perskrodžia kiekvieną kvadratinį Žemės paviršiaus centimetrą, bet tik vienas iš jų yra pagaunamas. Kiti nesutrikdyti perskrodžia visą Žemės rutulį. Silpnoji sąveika yra per silpna, kad dėl jos susidarytų surištųjų dalelių būsenos, tačiau ji lemia dalelių virsmus. Silpnojoje sąveikoje dalyvauja visi šiuo metu žinomi fermionai. Silpnoji sąveika gali keisti kvarkų, iš kurių sudaryti hadronai, aromatus (rūšis). Pvz., branduoliuose vykstant β skilimui neutronas, sudarytas iš u, d, d kvarkų virsta protonu, sudarytu iš u, u, d kvarkų. d kvarkas, keisdamas aromatą, išspinduliuoja sąveikos bozoną W–, kuris suskyla į elektroną ir elektroninį antineutriną. Silpnoji sąveika iš esmės skiriasi nuo kitų sąveikų, nes pažeidžia kitose sąveikose galiojančius elementariųjų dalelių lyginumo, keistumo ir kai kuriuos kitus tvermės dėsnius. Pirmąją silpnosios sąveikos teoriją sukūrė E. Fermi 1934. Pasak jos, silpnoji sąveika vyksta viename taške sąveikaujant keturiems fermionams. Vėliau buvo sukurta elektrosilpnosios sąveikos teorija, sujungusi silpnąją ir elektromagnetinę sąveiką. Pasak šios teorijos, silpnosios sąveikos veikimo siekis yra tik apie 10–18 m, todėl sąveiką pernešantys W+, W– ir Z0 bozonai yra didelės masės mW = 80 GeV ir mZ = 91 GeV. Kad sąveiką pernešantys bozonai turėtų masę, turi egzistuoti ir Higgso bozonai (atrasti 2012). Pastaruoju metu eksperimentiškai įrodyta, kad elektroninis, miuoninis ir tauoninis neutrinai turi labai nedideles mases. Šie faktai turėtų pakeisti elektrosilpnųjų sąveikų teoriją.
348