Peres Šimon (Šimonas Pèresas) 1923 08 02Vyšniavas (Švenčionių apskr.; dabar Višneva, Valažino rj., Minsko sr.) 2016 09 28Ramat Gan, Izraelio politikas. Vilniaus garbės pilietis (2013).
Išsilavinimas, sionistinė ir karinė veikla
Gimė grūdų pirklio ir mokytojos šeimoje. 1934 su šeima emigravo į Palestiną. 4 dešimtmečio pabaigoje įsitraukė į sionistinį judėjimą. Dalyvavo MAPAI partijos veikloje, 1947 įstojo į žydų pogrindinę karinę organizaciją Hagana. Pirmojo arabų ir Izraelio karo (1948–49, arabų–Izraelio karai) dalyvis. Nuo 1948 dirbo Izraelio gynybos ministerijoje; 1953–59 šios ministerijos generalinis direktorius (daugiausia rūpinosi ginklų tiekimu). 1949–52 vadovavo Gynybos ministerijos delegacijai Jungtinėse Amerikos Valstijose; šiuo laikotarpiu dar ir studijavo Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje Niujorke, Niujorko universitete ir Harvardo universiteto Administracinio valdymo mokykloje.
Šimon Peres
Politinė veikla
1959–2007 (išskyrus 3 mėnesius 2006 pradžioje) Kneseto deputatas. Iš pradžių atstovavo MAPAI, 1965 su M. Dajanu, D. Ben Gurionu ir kitais išstojo iš šios partijos ir įkūrė Izraelio darbininkų sąrašo partiją (RAFI); 1965–68 jos generalinis sekretorius. 1968, RAFI ir MAPAI susijungus ir susikūrus Izraelio darbo partijai, tapo vienu jos vadovų (generalinio sekretoriaus pavaduotoju, 1977–92, 1995–96 ir 2003–05 pirmininku). 2005 išstojo iš Izraelio darbo partijos ir įstojo į centro pakraipos Kadimos partiją.
1969–70 imigracijos, 1970–74 – transporto ir komunikacijų, 1974–77 – gynybos ministras, 1977 04–1977 06– ir ministras pirmininkas. 1977–84 opozicijos Knesete vadovas. 1984 09–1986 10 – vėl ministras pirmininkas, 1984 09–12 ir religinių reikalų bei vidaus reikalų ministras. 1985 aktyviai prisidėjo išvedant Izraelio kariuomenę iš Libano. 1986–1990 ministro pirmininko I pavaduotojas, 1986–88 – dar ir užsienio reikalų, 1988–90 finansų ministras.
1992–95 užsienio reikalų ministras; aktyviai dalyvavo derybose su Palestinos išsivadavimo organizacija (PIO) ir 1993 Osle su ministru pirmininku I. Rabinu bei PIO vadovu J. Arafatu pasirašė sutartį dėl laipsniško Palestinos autonomijos įkūrimo Gazos Ruože ir Jeriche (Vakarų Krantas); tai sudarė prielaidas taikiai sureguliuoti konfliktą Artimuosiuose Rytuose.
1995 11, nužudžius I. Rabiną, tapo ministru pirmininku ir gynybos ministru (iki 1996 06). 1999–2001 regioninio bendradarbiavimo ministras. 2001–02 ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras. 2005 01–11 ministro pirmininko pavaduotojas. 2006 05–2007 07 ministro pirmininko I pavaduotojas bei Negevo ir Galilėjos plėtros ir regioninės ekonomikos plėtros ministras. 2007–14 Izraelio prezidentas.
Apdovanojimai
Nobelio taikos premija (1994, su I. Rabinu ir J. Arafatu).