simuliãkras (lot. simulācrum – paveikslas, atvaizdas, regimybė), postmodernizmo filosofijos, sociologijos ir kultūrologijos terminas. Vienas pirmųjų jį pradėjo vartoti P. Klossowskis, kurdamas savąją meno filosofijos koncepciją ir kritikuodamas racionalią asmens tapatybės sampratą. P. Klossowskis simuliakru vadino tam tikrą iracionalų, laikiną ir tuščią ženklą (vaizdinį). Simuliakras, kitaip nei sąvoka, nenurodo konkretaus objekto, nesieja individų sąmonių bendraujant, nejungia vienos minties su kita. Žmogaus jausmų neįmanoma išreikšti ženklais, todėl simuliakrai kalboje veikia kaip tam tikri jausmų ir aistrų pakaitalai, jais grįstas kasdienių kalbos ženklų kodas. Meno kūriniuose šis neapibrėžtumas autoriui ir žiūrovui suteikia nepriklausomybę nuo konkrečių tapatybių ir jų hierarchijų. Simuliakrai ypač būdingi teatrui – žiūrovai, mėgindami suprasti tam tikrą scenos veiksmą, susiduria su vaizdinių daugiaprasmiškumu ir jų interpretacijų įvairove.
G. Deleuzeʼas simuliakrą tapatino su Platono vartota fantazmo sąvoka. Pagal tai, kiek kūrinys nutolęs nuo idėjos, Platonas skyrė du vaizdavimo būdus – teisingą (kopiją) ir klaidingą (fantazmą, arba kopijos kopiją). Pasak G. Deleuzeʼo, simuliakras yra toks daikto ar reiškinio vaizdavimas, kai išorinis panašumas į originalą išlaikomas, bet vidinis prarandamas (nutolstama nuo idėjos ir nuo kopijos). G. Deleuzeʼas prieštaravo Platonui – simuliakras yra teigiamas reiškinys, tai kūrybingas pokytis ir iššūkis, neleidžiantis menui tapti aklu kartojimu.
20 a. 8–9 dešimtmetyje sociologinę simuliakro sampratą labiausiai išplėtojo J. Baudrillardas. Jis skyrė keturis tikrovės vaizdavimo būdus: tikrą daikto ar įvykio pavaizdavimą; tikro daikto ar įvykio klaidingą pateikimą; nesamų dalykų vaizdavimą (kopiją be originalo); simuliakrą – vaizdinį, neturintį atitikmens materialioje tikrovėje, sukurtą manipuliuojant ženklais (kai ženklai turi ryšius tik su kitais ženklais). Pasak J. Baudrillardo, simuliakras yra kopijos kopija, kurios ryšys su originalu yra beveik nepastebimas. J. Baudrillardas teigė, kad žiniasklaida ne tik informuoja visuomenę, bet ir naudodama simuliakrus aktyviai kuria savąją tikrovę – hiperrealybę. Hiperrealybėje pasakojimas tampa nepriklausomas nuo pasakojamo įvykio, o skaitytojas ir žiūrovas nesugeba atskirti tikrų nuo sukurtų dalykų. Ženklai ir vaizdiniai tampa savarankiški ir daro didelę įtaką politikai, visuomenės gyvenimui ir individualiai patirčiai. Politikos įvykiai tarsi tampa spektakliu, neturinčiu ryšio su tikrove, pvz., svarbu ne tas, kas laimi karą, bet kas įtikinamiau aprašo ir pavaizduoja savo tariamą pergalę.
J. Baudrillardas aprašė realybės ir simuliakrų santykio (simuliakrų vyravimo laipsnio) istorines pakopas. Feodalizmo laikotarpiu fiksuota socialinė padėtis sukūrė stabilią klasės, rangų ir socialinės padėties ženklų hierarchiją, naudojami ženklai tiksliai atitiko užimamą padėtį visuomenėje (vadinamieji pirmosios eilės simuliakrai, jų ryšys su originalu buvo akivaizdesnis). Kapitalizmo ir industrinės revoliucijos metu (antrosios eilės simuliakrai) vyko feodalizmo ženklų sistemos išardymas. Pradėjo vyrauti masinė gamyba, daiktų vertę pradėjo lemti jų komercinė vertė, menas neteko savo išskirtinumo. Dabartiniams – trečiosios eilės simuliakrams – būdinga didėjanti skaitmeninių technologijų plėtra, kuri didina simuliakrų galią formuojant žmonių tapatybę ir santykius.
A. Badiou požiūriu, šiuolaikinė simuliakro samprata parodo, kad ryšys su tikrove yra iškreiptas ne todėl, kad realybės nebūtų įmanoma pažinti, bet todėl, kad visuomenė nenori matyti daiktų tokių, kokie jie yra iš tikrųjų.