Alytaus sinagoga (pastatyta 1911, nuo 2016 restauruojama)
sinagogà (gr. synagōgē – susirinkimas), judaizme – maldos, bendruomenės narių susirinkimų vieta. Turi šventumo statusą (tik mažesnį nei Šventykla – svarbiausia institucija po Šventyklos; Jeruzalės šventykla).
Sinagogos kilmė
Yra patvirtinimų, kad sinagoga, kaip institucija, siekia biblinį judaizmo laikotarpį. Targumuose (hebrajų Biblijos vertimuose į aramėjų kalbą), Juozapo Flavijaus raštuose ir Naujajame Testamente sinagoga siejama su Moze: Mat Mozė kiekviename mieste nuo seno turi savo skelbėjų, kurie kas šabą skaito jį sinagogose (Apd 15, 21). Manoma, sinagoga atsirado Babilonijos nelaisvės laikotarpiu (586–538 prieš Kristų). Pranašo Ezechielio minimi Izraelio namai ir Izraelio seniūnai (Ez 8, 6; 14, 1) gali būti sinagogos užuomazgos. Jo minima šventykla laikoma dar aiškesniu sinagogos įrodymu (Ez 11, 16), nes Pirmoji šventykla tada jau buvo sugriauta.
Vilniaus sinagogos interjeras
Kai kurie mokslininkai mano, kad sinagoga veikė dar Pirmosios šventyklos laikotarpiu (nors nei Ezros knygoje, nei Nehemijo knygoje sinagoga neminima), o grįžę iš Babilonijos nelaisvės žydai jau žinojo apie panašios institucijos buvimą. Teigiama, ankstyviausios maldos (Kiduš, Amida), priskiriamos Ezrai, jo šalininkams ir Izraelio seniūnams, susiklostė sinagogoje.
Sinagogos paminėjimai šaltiniuose
Ankstyviausių sinagogos liekanų rasta Egipte (3 a. prieš Kristų). 1 a. šaltiniuose sinagoga minima jau kaip įsigalėjusi ir paplitusi institucija, religinio ir visuomeninio gyvenimo centras. Filonas Aleksandrietis rašo, kad Aleksandrijoje gausu sinagogų, teigia jų esant ir Romoje. Naujajame Testamente minimos sinagogos, kuriose skelbė apaštalas Paulius – Damaske, Kipre, Mažojoje Azijoje. Juozapas Flavijus nurodo sinagogas Izraelio žemėje (Tiberijoje, Cezarėjoje), o Naujasis Testamentas – Nazarete (Mt 13, 54) ir Kafarnaume (Mk 1, 21). Talmude minima, kad po Antrosios šventyklos sugriovimo (apie 70 po Kr.), Jeruzalėje buvo 480 arba 394 sinagogos, bet manoma, tai perdėtas skaičius. Iki Antrosios šventyklos sugriovimo tarp jos ir sinagogos buvo glaudus ryšys (pvz., dalis šventės vykdavo sinagogoje, dalis Šventykloje). Viduriniais amžiais sinagogos svarba itin išaugo, beveik neliko nė vieno kasdienio žydų gyvenimo aspekto, kuris nebūtų susijęs su sinagoga (čia buvo skelbiami teismo nuosprendžiai, cheremai, guodžiami gedintieji, sudaromos santuokos).
Sinagogos struktūra
Sinagogą sudaro maldos (meldžiamasi atsisukus į Jeruzalės, joje – į Raudų sienos pusę) pagrindinė salė su aron kodešu ir bima. Ortodoksų sinagogose moterų patalpos būna atskirai. Halacha reglamentuoja tik atskiras sinagogos įrengimo dalis (langai ir durys turi būti orientuoti į Jeruzalę; kitur tvirtinama, kad jie turi būti prieš aron kodešą, o šis – stovėti Jeruzalės pusėje), o išorės nereguliuoja (bet viduriniais amžiais galiojo reikalavimas, kad sinagoga būtų aukščiausias pastatas mieste, pastatydintas aukščiausioje vietoje; kai dėl tam tikrų aplinkybių to nebuvo įmanoma padaryti, ant jos iškeldavo kuolą). Sinagogos buvo statomos bendruomenės gyvenamos teritorijos ribose, bet jau Talmudo laikotarpiu nemažai jų buvo pastatydinta ir už miesto. Dažniausiai statydindavo šalia vandens telkinio, ypač helenistiniu laikotarpiu.
Churvos (Griuvėsių) sinagogos Jeruzalėje aron kodešas
18 a. sinagogos vidaus įrengimui, liturgijai įtakos padarė chasidizmas. Išaugo maldų, kurias lydi dainos ir įsijautimas, svarba. Chasidų sinagoga tapo paprasta susibūrimo, Toros ir Talmudo studijų, bendros maldos vieta, čia vyko bendri pietūs, nebuvo reguliariai apmokamų pareigūnų (pvz., rabinų įvairių patarnautojų, kantorių ir kitų). Reformuotojo judaizmo atstovų sinagogos buvo prabangios, daugelis jų turėjo vargonus ir chorą, nebuvo atskiros dalies moterims. 20 a. pradžioje prie daugelio sinagogų buvo statomi priestatai, kuriuose įkurdavo mokyklą, susirinkimų salę, dažnai ir nuotakos kambarį, kai kuriuose – mikvę. Dėl sekuliarizacijos Sovietų Sąjungoje, per II pasaulinį karą dėl nacių antisemitizmo politikos ir Holokausto Rytų ir Centrinėje Europoje buvo sunaikinta daugybė sinagogų.
Izraelio valstybės sinagoga neatlieka daugelio funkcijų (laidojimo, košerio ir kitų), kokias atlieka kitų valstybių sinagoga. Izraelyje yra daug sinagogų, jungiančių chasidų ir mitnagdų (misnagdų), aškenazių ir sefardų ritualus. Valstybės kūrimosi laikotarpiu visoje šalyje buvo apie 800 sinagogų. 21 a. pradžioje daugiausia yra ortodoksų sinagogų. Iki valstybės susikūrimo Jeruzalės žydų kvartale buvo apie 60 sinagogų, žymiausios jų – aškenazių Churvos (Griuvėsių) sinagoga (pastyta 18 a. pradžioje, 19 a. pradžioje ją atstatė Vilniaus Gaono mokiniai; dar kartą atstatyta 2010), sefardų – Didžioji rabino Johanano ben Zakajaus sinagoga, Kabalos atstovų – Bet Elio sinagoga; beveik visos buvo sugriautos per I arabų–Izraelio karą (1948–49).
Sinagogos Lietuvoje
Joniškio Baltoji sinagoga (pastatyta 1823)
Lietuvoje sinagogos pradėtos statyti 17 a. pabaigoje. 21 a. pradžioje veikia Vilniaus ir Kauno sinagogos, yra išlikusių Joniškio, Kėdainių, Pakruojo, Kalvarijos, Kurklių, Žiežmarių sinagogų pastatų.
2182