Sindziángo uigrų autonòminis rajònas (kin. Xinjiang Weiwuer Zizhigu, uigūrų k. Shinjang Uyghur Aptonom Rayoni) yra Kinijos šiaurės vakaruose. Plotas 1646,9 tūkst. km2. 22,50 mln. gyventojų (2012); gyvena daugiausia uigūrai (45 % gyventojų), kinai (40 %), kazachai (7 %), yra kirgizų, mongolų, chuėjų, tadžikų, uzbekų, rusų ir kitų. Centras – Urumči (1,74 mln. gyventojų, 2012). Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2012): Šihedzi (644,0), Aksu (534,7). Miesto gyventojų apie 34 %. Gyventojų tankis 12,67 žm./km2. Sindziango uigūrų autonominis rajonas suskirstytas į 14 administracinių vienetų. Įkurtas 1955.
Didesniąją paviršiaus dalį užima lygumos: šiaurėje – Džungarijos, pietuose – Kašgaro įduba (jos vidurinėje dalyje yra Takla Makano dykuma). Lygumas skiria Rytų Tian Šanio kalnagūbriai. Jų pietrytinėse šakose yra Turfano įduba. Šiaurėje į Sindziango uigūrų autonominį rajoną įsiterpia Mongolijos Altajaus kalnagūbriai, pietuose – Kunluno šiauriniai kalnagūbriai, pietvakariuose – dalis Karakorumo (aukštis 6000–8000 metrų). Klimatas vidutinių platumų žemyninis ir subtropinis žemyninis. Sausio aukščiausia temperatūra nuo 0 °C Kašgaro įduboje iki –12 °C kalnuose (žemiausia temperatūra nuo –12 iki –24 °C), liepos aukščiausia temperatūra nuo nuo 10 °C iki 34–36 °C (žemiausia temperatūra nuo 4 °C iki 18 °C). Per metus iškrinta 25–100 mm kritulių lygumose, 400–500 mm kalnuose. Dauguma upių (išskyrus Irtyšiaus baseiną) baigiasi ežeruose arba smėlynuose. Didžiausios upės: Tarimas (ilgis 2137 km), Ilio, Irtyšiaus aukštupiai. Didžiausi ežerai: Lobnoras, Bagraškelis, Ebinuras. Yra sniegynų ir ledynų. Tarimo upės slėniuose dirvožemiai daugiausia salpžemiai, Tian Šanio kalnų šlaituose – kaštonžemiai, juodžemiai, kitur kalciažemiai. Miškai užima 2 % Sindziango uigūrų autonominio rajono teritorijos. Vyrauja stepių ir pusdykumių (kiečiai) augalija, 1500–3200 m aukštyje auga eglės, kadagiai, maumedžiai, pušys, saksaūlai. Gaunama nafta, gamtinės dujos (Karamai, Aksu telkiniai; Vakarų–Rytų dujotiekis iki Šanchajaus), kasamos akmens anglys, geležies, vario, cinko, sidabro, aukso, švino rūdos. Didžiausios elektrinės: Mano šiluminė elektrinė (galia 1200 MW, kūrenama akmens anglimis, pastatyta 1992), Džilintai I hidroelektrinė (galia 460 MW, 2005; prie Kašgaro upės). Juodoji metalurgija (geležies lydymas, plieno gamyba), mašinų gamyba, naftos chemijos, chemijos (plastikų), metalo apdirbimo, statybinių medžiagų (cemento), tekstilės (medvilnės, šilko, vilnų), maisto (cukraus) pramonė, informacinių technologijų kūrimas. Šilko, odos dirbinių dailieji amatai, kilimų audimas. Daugiausia pramonės įmonių yra Urumči, Šihedzi, Karamai, Aksu. Dirbamoji žemė užima apie 2 % Sindziango uigūrų autonominio rajono teritorijos; apie 90 % jos drėkinama kanalų ir artezinių gręžinių vandeniu. Auginama vynmedžiai (Turfano įduba), vilnamedžiai, kriaušės, obelys, abrikosai, arbūzai, moliūgai, pomidorai, kviečiai, soros, sorgai, bulvės, cukriniai runkeliai, ankštiniai augalai. Veisiama galvijai, arkliai, kupranugariai, avys, ožkos. Per Sindziango uigūrų autonominį rajoną eina Landžou–Urumči, Kašgaro–Aksu–Turfano geležinkeliai ir plentai, Iningo–Almatos (Kazachija) plentas. Urumči tarptautinis oro uostas.
Istorija
Archeologų nuomone, dabartinio autonominio rajono teritorijoje neolite (šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų) gyvavusi kultūra buvo gimininga to meto Vakarų ir Vidurinės Azijos kultūrai. Bronzos amžiuje (trečias tūkstantmetis prieš Kristų) iš vakarų atsikėlė arijų gentys, kurios vertėsi klajokline gyvulininkyste. Jų palikuoniai čia įkūrė Kašgaro ir kitas gyvenvietes. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų dabartinio autonominio rajono teritorijoje gyvenusios gentys, be medžioklės, jau vertėsi ir gyvulininkyste, o upių (Tarimo ir kitų) slėniuose – ir žemdirbyste, amatais, kūrė miestus. 2 a. pr. Kr. kraštą pradėjo puldinėti Kinijos Hanų dinastijos valstybė. Tuo metu jam pamažu prigijo Rytų Turkestano arba Kinijos Turkestano pavadinimas. Imperatoriaus U Di laikais (141–87 pr. Kr.) Hanai užkariavo visą Rytų Turkestaną; kraštas pirmą kartą istorijoje tapo sudėtine Kinijos valstybės dalimi. Per Rytų Turkestaną ėjo Didysis šilko kelias, jungęs Kiniją su Vakarų ir Vidurine Azija, tai teigiamai paveikė jo ūkio, ypač miestų, plėtrą. 1 a. pr. Kr. Rytų Turkestane iš Indijos paplito budizmas. 2 a. pabaigoje–3 a. pradžioje, Hanų imperijai suirus, jame prasidėjo tarpusavio vaidai, jį puldinėjo čiangai (prototibetiečiai), iš stepių pusės – hunai. Nuo 552 Rytų Turkestanas priklausė Tiurkų kaganatui. Kinijos Tangų dinastijos laikais (7 a.), Tiurkų kaganatui susilpnėjus, Rytų Turkestanas tapo Tangų dinastijos valdovų protektoratu. 7 a. 8 dešimtmetyje krašto pietinę dalį (Kašgarą ir kitus rajonus) užėmė tibetiečiai. 8 a. viduryje Rytų Turkestano didžiausioje dalyje įsitvirtino uigūrai, kurie čia įkūrė Uigūrų kaganatą (centras dabartinėje Mongolijos teritorijoje). Apie 840 kaganatą nuniokojo Jenisiejaus kirgizai; jo teritorijoje susikūrė kelios tarpusavyje besivaidijančios valstybėlės. 10 a. viduryje Rytų Turkestane įsigalėjo Karachanidų valstybė (klestėjo apie 1025). Apie 1125 ji tapo Karakitajų valstybės vasale. Valdant karachanidams paplito islamas. 13 a. 2–3 dešimtmetyje kraštą užėmė Čingischano vadovaujami mongolai. 1251, Mongolų imperiją padalijus tarp Čingischano sūnų, Rytų Turkestano didžiausia dalis atiteko jo antram sūnui Džiagatajui (be Rytų Turkestano, jam dar priklausė dabartinė Uzbekija, Pietų Kazachija, dalis Afganistano, Tadžikija, Kirgizija). Mongolai uigūrų raštą išplatino po visas savo imperijos žemes. 14 a. antroje pusėje kraštą užėmė Vidurinės Azijos karvedys Timūras. 15 a. pradžioje, Timūrui mirus ir jo sukurtai valstybei suirus, Rytų Turkestane vėl susikūrė kelios valstybėlės. 17 a. 4 dešimtmetyje krašto šiaurinėje dalyje įsitvirtino oiratų (vakarų mongolų) gentys, kurios čia įkūrė Oiratų chanatą. 17 a. 9 dešimtmetyje, Kinijoje įsitvirtinus mandžiūrų Čingų dinastijai, Rytų Turkestaną pradėjo puldinėti Čingų Kinija. 1758 ji užėmė Oiratų chanatą, 1759 – Kašgarijos sritį. Čingai, siekdami įsitvirtinti krašte ir palaužti vietos gyventojų pasipriešinimą, į Rytų Turkestaną pradėjo kelti gyventojus iš Kinijos vidurio rajonų (kinus ir mandžiūrus), tai kėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą, sukilimus. Per 1826 sukilimą Čingų valdžia buvo nuversta, bet 1827 vėl atkurta. 1864 prasidėjo naujas didelis vietos gyventojų sukilimas. Krašto teritorijoje, išvaduotoje iš Čingų valdžios, susikūrė keli chanatai. 1871 Rusija, pasinaudojusi neramumais, okupavo Kuldžios (Iningo) sritį. 1878 Rytų Turkestane Čingai vėl susigrąžino savo valdžią. 1881 Sankt Peterburgo sutartimi jie atgavo ir Kuldžios sritį. Kraštas buvo pavadintas Sindziangu, t. y. Nauja siena, arba Nauja linija. 1884 Sindziango administraciniu centru tapo Urumči miestas. Čingai toliau tęsė vietos tautų asimiliacinę politiką. Per Kinijos (Sinhajaus) revoliuciją (1911–13) vėl prasidėjo masiniai neramumai, sukilimai; 1912 01, nuvertus Čingų administraciją, buvo sudaryta Sindziango laikinoji vyriausybė. Kinijos Respublikos centrinės valdžios silpnumas, provincijose įsigalėjusių kariškių valdžia, pagaliau 1927 visoje Kinijoje prasidėjęs pilietinis karas sudarė prielaidas ir uigūrams siekti nepriklausomybės. 1931 Sindziange prasidėjo naujas jų sukilimas. 1933 sukilėliai jau kontroliavo apie 90 % krašto teritorijos, tai vertė Kinijos centrinės valdžios administraciją Sindziange laviruoti. 1933 04 vienas jos vadovų Šeng Šicai įvykdė karinį perversmą ir, tapęs Sindziango valdytoju, pažadėjo uigūrams politinių ir ekonominių laisvių. 1933 11 Kašgare uigūrai, palaikomi kitų vietos tautų, paskelbė Rytų Turkestano Islamo Respubliką. 1934 01 SSRS, bijodama islamo valstybės prie savo sienų įkūrimo, padėjo Kinijai panaikinti Rytų Turkestano Islamo Respubliką. Šeng Šicai, oficialiai būdamas Kinijos Respublikos Sindziango generaliniu gubernatoriumi, užsienio politikoje faktiškai orientavosi į SSRS (pasirašė su ja tarptautinių sutarčių ir kita). Kovodamas su uigūrais jis rėmėsi ir Rusijos baltagvardiečiais, kurie dar per Rusijos pilietinį karą (1918–22) buvo pasitraukę į Sindziangą. Per SSRS–Vokietijos karą (1941–45) Šeng Šicai, manydamas, kad karą SSRS pralaimės, nustojo į SSRS orientuotis ir prarado jos pasitikėjimą. 1944, uigūrams sukilus, SSRS juos parėmė. 1944 11 12 Kuldžioje padedant SSRS buvo paskelbta Rytų Turkestano Respublika. 1945 04 sukurta jos kariuomenė, kurios vadais tapo SSRS kariškiai. 1945 04 sutartimi su Kinijos Respublika SSRS įsipareigojo nesikišti į Kinijos Respublikos vidaus reikalus, bet ir toliau nenutraukė ryšių su Rytų Turkestano Respublika. Per Kinijos pilietinį karą (1946–49) SSRS palaikė Kinijos komunistus. 1949 10, komunistams laimėjus ir įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką, Rytų Turkestano Respublika buvo panaikinta; į Sindziangą buvo įvesta komunistų kariuomenė ir administracija. 1955 įkurtas Sindziango uigūrų autonominis rajonas. Kultūrinės revoliucijos metais (1966–69) Sindziango uigūrų autonominiame rajone buvo įkurta daug priverčiamojo darbo stovyklų. Kinijos komunistinė valdžia toliau tęsia autonominio rajono gyventojų asimiliacinę politiką, į jį kelia kinus iš šalies centrinių rajonų (1945 uigūrai sudarė 75 %, 2003 – tik 45 % visų rajono gyventojų). 2009 05 05–07 Urumči kilo vietos gyventojų neramumai, kurį Kinijos centrinė valdžia nuslopino jėga; žuvo 160, buvo sužeista apie 1600 žmonių, keli šimtai suimta ir nuteista.
Rytų Turkestanas; -Kinijos Turkestanas; -Rytų Turkestano Respublika