šintoizmas

šintozmas (jap. shinto – dievų kelias), sintozmas, japonų religija. Terminas pradėtas vartoti 6 amžiuje. Garbinama daug dievų (svarbiausia deivė Amaterasu), t. p. kamiai (šventosios galios, jos saugo, globoja, egzistuoja tam tikra jų hierarchija, apibrėžtos funkcijos), kuriems skiriamos maldos noritos. Dievų stabai ar atvaizdai nenaudojami. Dievai ir kamiai šventyklose turi vadinamąsias pavaduojančias dvasias (mitamasiro), t. y. daiktą, kuris simbolizuoja dievybę. Per šventes dievas kviečiamas atkeliauti į žemę iš dangaus, tuomet mitamasiro tampa dievo kūnu (šintai), tikima, dievybė jame įsikūnija (pvz., Amaterasu šintai yra aštuoniakampis veidrodis). Šintoistų šventyklą sudaro vartai (arka), išorinė pamaldų salė (joje vyksta ceremonijos), vidinė salė (čia saugoma dievo šintai). Dievai, tikima, gyvena ne tik šventyklose, bet ir kalnuose, miškuose, todėl ten jiems t. p statydinama šventyklų. Pamaldas sudaro noritų skaitymas, nusilenkimai, plojimas delnais, ryžių ir vaisių aukos. Per didesnes šventes atliekami pantomimos pobūdžio šokiai (kagura), trunkantys visą dieną. Šventyklose patarnauja miko. Altorėliai kamiams įrengiami ir namuose. Doktrininių tekstų nėra, svarbiausi tekstai – Kodžiki ir Nihongi. Šintoizmas perėmė budizmo, konfucianizmo elementų. Susiliejus šintoizmui ir budizmui susiklostė įvairių religinių mokyklų (tendai, šingon, rjobušinto). 1868–1945 šintoizmas buvo Japonijos valstybinė religija. Šiuolaikinėje Japonijoje šintoizmas egzistuoja įvairiomis formomis.