sionzmas (pagal Siono kalvos Jeruzalėje pavadinimą), žydų kėlimąsi į teritoriją tarp Jordano upės ir Viduržemio jūros, jų suvienijimą į tautinę valstybę ir šios valstybės stiprinimą remianti ideologija ir judėjimas. Terminą 1890 pirmą kartą pavartojo Austrijos žydų filosofas N. Birnbaumas.

Ištakos ir atsiradimo veiksniai

Sionizmo ištakos – Biblijoje įrašyti teiginiai ir žydų religinių veikėjų daugiau kaip 2500 metų palaikomas tikėjimas, kad vieną dieną Dievas atsiųs pasiuntinį Mesiją ir leis žydams sugrįžti į pažadėtąją žemę – Izraelį. 18–19 a. Europoje plėtojantis Šviečiamojo amžiaus idėjoms ir gyvenimo sekuliarizacijai mažėjo žydų bendruomenių uždarumas, didėjo poreikis religinį bendrumą pakeisti nacionalinio tapatumo jausmu. Šį procesą veikė Europos tautų nacionalinio išsivadavimo kova, į ją įsitraukė ir daug žydų. Iš pradžių žydų emancipacija buvo priešingų krypčių: viena – asimiliacija su tautomis, kurių teritorijose žydai gyveno, kita (nauja forma ją išreiškė rabinai J. Alkalai ir C. H. Kališeris) – žydai neturi laukti Mesijo, bet patys kurti grįžimo į Palestiną pamatus (mokymas davė pradžią vadinamajam religiniam sionizmui), žydų svarbiausia problema (pirmasis ją taip įvardijo Vokietijos žydų socialistas M. Hessas) yra nacionalinės tėvynės neturėjimas. Viena svarbiausių politinių aplinkybių sionizmui atsirasti buvo 19 a. antroje pusėje Europoje padidėjęs antisemitizmas (Vokietijoje ir Austrijoje-Vengrijoje įsikūrė antisemitinės partijos) ir 1881 nužudžius carą Aleksandrą II Rusijoje vykę pogromai, iš dalies ir dėl jų kilo emigracijos į Vakarus banga (pirmiausia į Jungtines Amerikos Valstijas) ir Osmanų imperijos valdomą Palestiną.

Theodor Herzl

Organizacijos

1881–82 daugelyje Europos šalių ir Jungtinėse Valstijose kūrėsi bendrijos, visuomeninės grupės, žydų nacionalinio judėjimo galutiniu tikslu matančios žydų sugrįžimą į Izraelį. Šiam tikslui pasiekti 1884 Katowicuose susirinkę bendrijų atstovai įkūrė tarptautinę organizaciją, ji 1887 Druskininkuose vykusiame suvažiavime pavadinta Chovevei Zion (Mylintys Sioną). Organizacija kvietė žydus keltis į Palestiną (alija), naujakuriams daug padėjo Prancūzijos žydų filantropas baronas E. de Rotschildas, bet dėl įgūdžių gyventi kitokio klimato sąlygomis stokos, arabų puldinėjimų ir kitų priežasčių imigrantai nesusikūrė ekonominio pamato ir neįsitvirtino. Daug vaisingesnė pasirodė sionizmo ideologo T. Herzlio pasiūlyta idėja, kad žydų valstybė turi būti įkurta ne mechaniškai perkeliant žmones į naują teritoriją, bet siekiant (bent jau iš didžiųjų valstybių) būsimos valstybės egzistavimo tarptautinių garantijų. T. Herzlio iniciatyva 1897 Bazelyje susirinkęs pirmasis Sionistų kongresas (iki 1901 šauktas kasmet, vėliau kas antri metai) įkūrė Sionistų organizaciją (nuo 1960 Pasaulinė sionistų organizacija). Naujo judėjimo centru tapo Viena (T. Herzliui 1904 mirus centras persikėlė į Kölną, vėliau į Berlyną).

Kova dėl valstybės sukūrimo

žydų emigrantai atplaukia į Haifą (1948)

Osmanų imperija atsisakė T. Herzlio siūlymo derėtis dėl Palestinos autonomijos, jo idėją parėmė Didžioji Britanija, pasiūliusi žydams persikelti į Ugandos laisvas žemes, bet šios minties atsisakė patys sionistai, nusprendę, kad žydus gali vienyti tik gyvenimo Palestinoje idėja. Iki I pasaulinio karo sionizmą rėmė nedidelė žydų dalis, bet judėjimas išplėtojo veiksmingą propagandą, daugiausia jo pastangomis plito hebrajų kalbos mokymas. Prieš pat karą judėjimui pradėjo vadovauti Didžiojoje Britanijoje apsigyvenę Rusijos žydai Ch. Veicmanas ir N. Sokolovas, jų ir kitų sionistų pastangomis 1917 Didžiosios Britanijos vyriausybė paskelbė Balfouro deklaraciją, kurioje pažadėjo paramą Palestinoje kuriant žydų nacionalinį židinį. Deklaracija tapo Tautų Sąjungos Didžiajai Britanijai 1922 suteikto mandato valdyti Palestiną dalimi.

Palestinos mandatinio statuso laikotarpiu (1920–48) atsikėlusių žydų labai padaugėjo (nuo 50 000 iki 600 000), dauguma jų bėgo nuo nacių persekiojimo. Pamažu didėjo sugyvenimo su arabais problema (nuo pat mandatinės teritorijos gyvavimo pradžios čia kūrėsi nelegalios ginkluotos žydų organizacijos). Siekdama nuraminti arabų pasaulį Didžioji Britanija 1939 paskelbė, kad per ateinančius 5 metus leis imigruoti į Palestiną kasmet iki 75 000 žydų, vėliau šis procesas priklausys nuo arabų sutikimo. Ši deklaracija (vadinamoji Baltoji knyga) lėmė sionistų ir Didžiosios Britanijos aljanso žlugimą. Holokaustas galutinai įtikino Vakarų žydus nacionalinės valstybės būtinumu. Būsimojo Izraelio ministro pirmininko M. Begino įkurta karinė organizacija Irgun cvai leumi 1944 pradėjo teroristinę kovą su Didžiosios Britanijos valdžia Palestinoje ir su Palestinos arabais.

Po Izraelio valstybės susikūrimo

1948 pasibaigus Didžiosios Britanijos valdymo mandato galiojimui žydai paskelbė, kad įkuriama Izraelio valstybė. Sionizmo svarbiausias tikslas buvo pasiektas. Pirmaisiais Izraelio gyvavimo metais įvairių šalių sionistai rūpinosi valstybės stiprinimu ir gynyba, skatino ir materialiai rėmė imigraciją į Izraelį. Vėliau daugelį judėjimo funkcijų perėmė Izraelio valstybė, sionizmo įtaka mažėjo (1947–72 Pasaulinės sionistų organizacijos narių sumažėjo 2,5 karto, ji tapo panaši į daugelį kitų žydų organizacijų), bet judėjimas išliko pirmiausia kaip Izraelį ir gyventojų skaičiumi didesnę žydų diasporą jungianti grandis. 1975 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė (daugiausia arabų ir komunistinių valstybių balsais) rezoliuciją, kuria sionizmas įvardytas kaip rasizmo ir rasinės diskriminacijos forma; 1991 ši rezoliucija atšaukta.

Vladimiro Žabotinskio paskaitos Kaune skelbimas dienraštyje XX amžius (1939 05 05)

Sionizmas Lietuvoje

Lietuvoje sionizmo nariai buvo aktyvūs nuo 19 a. antros pusės. 19 a. 9 dešimtmetyje keliuose miestuose susikūrė Chovevei Zion organizacijos draugijos, nuo 1896 Vilniuje ir Kaune kūrėsi T. Herzlio šalininkų bendrijos. Nuo 1906 Vilniuje veikė sionistų komitetas (vadovavo I. L. Goldbergas).

Per I pasaulinį karą judėjimo plėtra sustojo, bet 1918 vėl suaktyvėjo, sionistas S. Rozenbaumas vadovavo 1920–24 veikusiai Žydų nacionalinei tarybai, vienijančiai krašto žydų bendruomenes. Sionistų organizacijų atstovai buvo renkami (iki 1926) į Lietuvos Respublikos Seimą. 1935 sionizmo šalininkai sudarė 30 % visų Lietuvos žydų. Daugiausia sionistų pastangomis išplėtotas vaikų mokymas hebrajų kalba (mokėsi 70 % Lietuvos žydų vaikų). Nuo 1930 įtakingiausia sionizmo srovė buvo socialistai. Vienu svarbiausių tikslų buvo emigracijos į Palestiną skatinimas. 1939 sionistai daug padėjo žydų pabėgėliams iš Klaipėdos krašto, vėliau ir iš Lenkijos.

1940 SSRS okupavus Lietuvą visos sionistinės organizacijos (apie 20) uždraustos. Po II pasaulinio karo dėl Lietuvos žydų didžiosios dalies fizinio sunaikinimo sionistų judėjimas nebuvo stiprus, bet Lietuva liko svarbus kovos dėl žydų teisės emigruoti į Izraelį centras. 1989–92 keli tūkstančiai Lietuvos žydų persikėlė į Izraelį (per Lietuvą iš SSRS išvykdavo ir ne Lietuvos žydų).

L: E. Bendikaitė Sionistinis sąjūdis Lietuvoje Vilnius 2006.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką