Sirų Jakobitų Stačiatikių Bažnyčia

Srų Jakobtų Stačiãtikių Bažnýčia, Srų Stačiãtikių Bažnýčia, Antiòchijos ir vis Ryt srų stačiãtikių patriarchãtas, viena Senovės Rytų stačiatikių Bažnyčių.

Doktrina ir apeigos

Pripažįsta trijų pirmų Bažnyčios susirinkimų – Nikėjos I susirinkimo (325), Konstantinopolio I susirinkimo (381) ir Efeso susirinkimo (431) – nutarimus, bet nepripažįsta Chalkedono susirinkimo (314). Laikosi sirų apeigų, atliekma Šv. Jokūbo liturgija, vartojamos arabų ir sirų kalbos. Nuo 1955 naudojamas Gigaliaus kalendorius, bet Velykos ir su jomis susijusios šventės švenčiamos pagal Julijaus kalendorių.

Struktūra ir organizacija

Aukščiausiasis vadovas – Antiochijos patriarchas (nuo 2014 – Ignotas Efremas II, tikr. Saidas Karimas, g. 1965), reziduoja Damaske. Yra 26 vyskupijos, iš jų 4 Sirijoje, po 2 Turkijoje ir Irake, po 1 Libijoje, Izraelyje, Egipte, Etiopijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Yra apie 2,25 mln. tikinčiųjų, iš jų 1,2 mln. Indijoje, apie 680 tūkst. Sirijoje, apie 5000 Turkijoje (2019). Dvasininkai ruošiami Šv. Efremo seminarijoje Mosule (įkurta 1939, 1960 perkelta į Libaną, vėliau – į Siriją, nuo 1996 veikia fakultetai prie Damasko). Yra Pasaulinės Bažnyčių Tarybos narė, dalyvauja ekumeniniuose dialoguose.

Istorija

Savarankiška kanoninė struktūra susiformavo 540 vadovaujama vyskupo Jokūbo Baradėjaus (iš čia Sirų Stačiatikių Bažnyčios pavadinimas). 630 valdant imperatoriui Iraklijui I Sirų Stačiatikių Bažnyčia iš dalies priėmė monofizitų doktriną. Nuo 1293 visi Sirų Stačiatikių Bažnyčios patriarchai Ignoto Antiochiečio garbei vadinami Ignoto vardu.

12 a. Bažnyčia itin suklestėjo, buvo 20 metropolijų, daugiau kaip 100 vyskupijų. 1393–1404 Sirų Stačiatikių Bažnyčia buvo žiauriai persekiojama ir naikinama Vidurinės Azijos karvedžio Timūro; 16 a. liko 20 vyskupijų. 1662 patriarchas Ignotas Andrius I sudarė uniją su Romos Katalikų Bažnyčia, buvo įkurtas Sirų katalikų patriarchatas (veikė iki 1702). Bažnyčios teritorija išsiplėtė į Rytus iki Indijos, 1665 sudaryra unija su malabarais. 1782 dalis vyskupų atnaujino uniją su Katalikų Bažnyčia, susiformavo Sirų Katalikų Bažnyčia su centru Beirute.

Per 1 pasaulinį karą ir po jo Turkijoje pradėjus vykdyti masines žudynes, naikinti ir persekioti krikščionis daug Bažnyčios narių emigravo, 1934 patriarchas pasitraukė į Siriją, rezidencija iš Dayrulzafarano vienuolyno (prie Mardino) perkelta į Damaską.

1971 popiežius Paulius VI ir sirų jakobitų patriarchas Ignotas Jokūbas III pasirašė deklaraciją, kuria siekiama atnaujinti Senovės Rytų Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčios eucharistinę bendrystę ir ekumeninį dialogą. 1984 popiežius Jonas Paulius II ir patriarchas Ignotas Zaka I atnaujino šią deklaraciją.

20 a. 9 dešimtmetyje Sirų Stačiatikių Bažnyčia siekdama susivienyti pradėjo dialogą su Antiochijos stačiatikių patriarchatu.