šiùrpė, pasakojamosios tautosakos žanras. Šiurpė yra baisaus, destruktyvaus turinio, pasakojimas dažniausiai baigiasi mirtimi. Šiurpes pasakoja 6–12 metų vaikai. Šiurpių veikėjai yra aukos ir kenkėjai (žudikai). Šiurpėse žudikais tampa įprasti vaiką supančio pasaulio daiktai: žaislai (lėlė, meškiukas), drabužiai, batai, kaspinas, namuose esantys daiktai (paveikslas, statulėlė, pianinas, užuolaidos) ar reiškiniai (dėmė sienoje), kiti personažai perimti iš sakmių ir kitų tradicinių tautosakos žanrų: ragana, velnias, mirusieji (šiurpėse įvardijami kaip numirėliai, lavonai, vampyrai), veikia ir saviti personažai (juodoji ranka, baltosios pirštinės). Žudikais šiurpėse tampa ir žmonės. Įspūdžiui sustiprinti, pasakotojai pasitelkia ir kitų priemonių. Pasakojimo pabaigoje, įtampai pasiekus apogėjų, garsiai sušunkama kokia nors su juo susijusi frazė (pavyzdžiui, Atiduok širdį!) ir čiumpamas įdėmiai besiklausantis draugas. 21 amžiaus pradžioje šiurpių sekimas perkeltas ir į internetą. Čia šiurpės siužetas dar labiau išplėtojamas, papildomas vizualiomis priemonėmis. 12–15 metų paaugliai dažniau pasakoja šiurpių parodijas, kurios baigiamos ne mirtimi, bet kokia nors komiška situacija ar fraze. Kolektyviniu šiurpės pasakojimu siekiama sužadinti baimės jausmą, jį išgyvendami vaikai jaučia savotišką pasitenkinimą, pasiekia emocinį katarsį. Sekdami šiurpes vaikai atsikrato kamuojančių baimių.

LIETUVOJE šiurpės paplito 20 amžiaus antrojoje pusėje, spėjama, atkeliavo iš Rusijos.

1293

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką