skaistyklà, katalikų ir kai kurių kitų krikščioniškų konfesijų tikybose – pomirtinė vieta ar būvis. Patekusi į skaistyklą nusidėjusiųjų, bet mirusiųjų Dievo malonėje siela kentėdama nusiskaistina, kol tampa šventa, kad galėtų įžengti į dangiškąją palaimą. Laikas, kurį siela turi praleisti skaistykloje, priklauso nuo mirusiojo nuodėmių gausos ir sunkumo (nuodėmė). Gyvieji gali sutrumpinti sielų buvimo skaistykloje trukmę ar palengvinti jų kančią malda, ypač šventų Mišių auka, t. p. išmalda, atlaidais ir atgailos darbais.
Teologiniai raštai
Vienas pirmųjų skaistyklos kaip refrigerium interim (lot. laikina atgaivos vieta) sąvoką pavartojo Tertulijonas (apie 160–240). Skaistykla kaip purgatorium (lot. skaistykla; suprantama kaip tarpinė sielos būsena, kurią prieš patekdama į dangų patiria siela, kol apsivalo nuo nuodėmių likučių ir jų padarinių) pirmą kartą paminėjo Tours’o arkivyskupas Hildebertas Lavardinietis (m. 1133); ją galima suprasti kaip reiškiančią gana konkrečią vietą.
Katalikų Bažnyčios mokymas
Bažnyčios oficialus mokymas apie skaistyklą ir apie joje apvalančiąsias bausmes patvirtintas Liono (1274), Florencijos (1439) ir Tridento (1562) visuotiniuose susirinkimuose. Mokymas apie skaistyklą t. p. remiasi Biblija, joje skaistykla tiesiogiai neminima, bet kalbama apie nuskaistinančią ugnį (2 Mak 12, 42–45; Sir 7, 33; 1 Kor 3, 12–15; 1 Pt 1, 7), Bažnyčios Tėvų (šv. Augustino) ir popiežių (Grigaliaus I Didžiojo) mokymu bei maldų už mirusiuosius praktika. Vienas svarbiausių Bažnyčios pripažintų tekstų apie skaistyklą ir sielų būklę joje yra italų mistikės šv. Kotrynos Genujietės (1447–1510) Traktatas apie skaistyklą (Trattato del Purgatorio).
Rytų Bažnyčios mokymas
Rytų Bažnyčioje skaistykla suvokiama kaip gydomasis apvalymas, kalbama apie pomirtinį kentėjimą ir brendimą, pripažįstamos maldos už mirusiuosius, bet atmetami su konkrečia vieta bei fiziniais elementais susiję vaizdiniai.
Evangelikų Bažnyčios mokymas
Evangelikų reformatų teologijoje skaistykla laikoma biblinio pagrindo neturinti tikrovė, nepripažįstama maldų už mirusiuosius ir geri darbai jų labui (atlaidai), pripažįstamas tik nuteisinimas tikėjimu.
Skaistyklos vaizdiniai kitose religijose
Skaistyklos vaizdinių yra ir zoroastrizme bei orfizme.
Vaizdavimas mene ir grožinėje literatūroje
skaistykla (dailininkas L. Signorelli, Dante ir Vergilijus atvyksta į skaistyklą, Orveto katedros freskos fragmentas, 1499–1502, Italija)
Mene ir grožinėje literatūroje skaistykla vaizduojama kaip žemės gelmėse netoli pragaro esanti vieta arba kaip nepaprastai aukštas kalnas (Dante’s poeminės trilogijos Dieviškoji komedija dalis Skaistykla turėjo daug įtakos skaistyklos vaizdiniui susiformuoti), rečiau užsimenama apie skaistykloje kenčiančias sielas (W. Shakespeare’o drama Hamletas). Krikščioniškojoje ikonografijoje skaistykla vaizduojama retai, dažniausiai kaip vieta, kurioje vyrauja karštis ir ugnis, kenčiantieji iškėlę rankas meldžia gyvųjų pagalbos, Švč. Mergelė Marija arba angelas už rankų traukia nuskaistintuosius į dangų.
L: E. Winterhalter Der Blick ins Fegefeuer! Was wir über das Fegefeuer und die Armen Seelen wissen sollten Seewen 1994; H. Vordermayer Die Lehre vom Purgatorium und die Vollendung des Menschen. Ein moraltheologischer Beitrag zu einem umstrittenen Lehrstück aus der Eschatologie Innsbruck 2006.
2245