skáldai (isl. skald), 9–13 a. norvegų ir islandų poetai. Tarnavo Skandinavijos, Anglijos ir kitų šalių valdovams, šlovino jų žygius. Poezija sakytinė, išlikusi Snorri Sturlusono Edoje (Edos), kitų skaldų citatos – sagose. Kūrė silabiniais metrais, dažniausias jų – drotkvetas (kariaunos pasakytas), poezijai būdinga aliteracijos, vidiniai rimai, sudėtinga sintaksė (vienoje strofoje susipinantys keli sakiniai). Poezija pagrįsta pagoniškais mitais, gausi sinonimų ir perifrastinių junginių – keningų (pvz., iečių valdovas = Odinas, bangų žvėris = laivas), kurie koduoja svarbiausias herojinio ir mitologinio pasaulių sąvokas. Skiriamos skaldų kelios poezijos žanrinės formos: drapa – panegirika su priedainiais, flokas – panegirika be priedainio, nidas – išjuokiančios eilės, pavieniai posmai.
Skaldų poezijos pradininku laikomas 9 a. norvegų skaldas Bragi Boddason inn gamli (Bragis Bodasonas Senasis). Žymesni skaldai: norvegai Þorbjörn hornklofi (Torbjornas Varnas), Þjóðólfr inn hvinverski (Tjodolvas iš Hviniro, abu 9 a.), Eyvindr skáldaspillir (Eivindas Skaldų Naikintojas); islandai Egill Skalla-Grímsson (Egilis Skalagrimsonas), Gunnlaugr ormstunga (Gunlaugas Gyvatės Liežuvis), Kormakr Ögmundarson (Kormakas Ogmudarsonas), Eilífr Guðrúnarson (Eilivas Gudrunarsonas), Hallfrøðr Óttarsson vandræðaskáld (Halfredas Otarsonas Pašėlęs Skaldas), Einarr Helgason skálaglamm (Einaras Helgasonas Svarstyklių Žvangesys), Úlfr Uggason (Ulvas Ugasonas, visi 10 a.), Sighvatr Þórðarson (Sighvatas Tordarsonas), Þórarinn loftunga (Torarinas Gyriabalsis), Óttar svarti (Otaras Juodasis), Arnórr Þórðarson jarlaskáld (Arnoras Tordarsonas Jarlų Skaldas, visi 11 a.), Einarr Skúlason (Einaras Skulasonas, 12 a.), Snorri Sturluson (Snoris Sturlusonas, 13 a.). Įsigalėjus krikščionybei ir randantis naujiems rašytinės literatūros žanrams skaldų poezija darėsi atgyvenusi, sunkiai suprantama ir išnyko. Skaldų poetine tradicija iš dalies pagrįstas 14 a. atsiradęs islandų liaudies poezijos žanras – rimos.
2032