lapių medžioklė su skalikais (16 a., Anglija)
skalkai, viena seniausių medžioklinių šunų grupių. Iš išlikusių piešinių, bareljefų žinoma, kad su skalikų tipo šunimis buvo medžiojama seniau kaip prieš 3000 metų. Pirmą veikalą Medžiotojas apie skalikus, jų mokymą, medžioklę 5–4 a. prieš Kristų parašė senovės graikų rašytojas Ksenofontas. Skalikų paskirtis – surasti gyvūną ir persekioti skalijant (ne tik kai gyvūnas matomas, bet ir sekant šviežiais pėdsakais), kol medžiotojas jį sumedžios. Iki atsirandant šaunamiesiems ginklams skalikai privalėjo smulkius gyvūnus suvaryti į tinklus, stambesnius sulaikyti, kad medžiotojas galėtų prieiti arčiau ir nudobti ietimi. Tuose kraštuose, kur medžiojama su kurtais, skalikai turi išvaryti gyvūnus iš miško į palaukę kurtams. Skiriami Vakarų, Rytų ir Pietų grupių skalikai besiskiriantys išvaizda, spalva, kūno proporcijomis, psichinėmis, darbinėmis savybėmis.
Manoma, Vakarų ir Pietų grupių skalikų tolimi protėviai buvo laukiniai Afrikos šunys, Rytų – Azijos šunų pirmykštės veislės. Vakarų skalikų grupės (jai priklauso ir lietuvių skalikas) protėvius ankstyvaisiais viduramžiais per Kryžiaus žygius į Vakarų Europą atsigabeno iš Mažosios Azijos grįžtantys riteriai.
Seniausia ir garsiausia veisle laikomi Šv. Huberto skalikai. Jie buvo auginami Šv. Huberto įsteigtame Andagiumo vienuolyne (Ardėnuose, dabartinėje Belgijoje). Stiprūs, juodi su įrudžiu šios veislės šunys buvo paplitę beveik visoje Europoje. Jų kraujo turi daugelio šalių nacionalinių veislių skalikai, tarp jų ir lietuvių skalikas.
Lietuvos medžiotojai daugiausia augina lietuvių skalikų. Mažiau paplitę yra estų, latvių, rusų, anglų ir rusų, slovakų skalikai. Mažiausieji iš skalikų – bigliai, dažniausiai auginami kaip namų šunys.
2966