baltai 2–3 a.
skaviai, vakarinių baltų gentis, gyvenusi Skalvoje. Etnonimas, manoma, kilęs iš upėvardžio Skalva – upelio, pro Paskalvių piliakalnį (tarp Tilžės ir Ragainės) įtekančio į Nemuną. Nuo maždaug 1 a. Skalvos teritorijoje formavosi atskira nuo prūsų etninė sritis. Mirusieji, kitaip nei prūsų, laidoti nedeginti, kapai be akmenų vainikų, abipus mirusiojo galvos dėti akmenys. Vyrai laidoti galvomis į šiaurę, moterys – į pietus. Su mirusiuoju dažnai laidoti žirgai. Nuo maždaug 5–6 a. mirusiuosius degino, palaikus supildavo į molinį puodą – urną. Skalvių kapai artimesni Vidurio Lietuvos aukštaičių kapams. Nuo 5–6 a., ypač nuo 7 a., pagausėjo įkapių. Daug gaminta papuošalų iš bronzos ir sidabro.
Nuo pirmo tūkstantmečio vidurio skalviai pamažu lietuvėjo. 10 a.–13 a. pradžios skalvių archeologinei kultūrai būdingi plokštiniai kapinynai su nedegintais ir sudegintais mirusiaisiais (Greižėnų kapinynas, Sodėnų, arba Šilinės, Vidgirių kapinynas, Rubokų kapinynas, Dauglaukio kapinynas, Vėluikių kapinynas Pagėgių ir Tauragės apylinkėse). Svarbūs buvo Rambyno ir Paskalvių piliakalniai. Kaip ir sembai bei kuršiai, skalviai buvo turtingiausi iš baltų genčių, daug prekiavo (Nemunu, Kuršių mariomis; nuo Baltijos per skalvių kraštą ir atgal keliavo kitų kraštų pirkliai), kariavo; 9–11 a. palaikė ryšius su vikingais, arba normanais (Linkūnų kapinyne, netoli Gastų, rasta apie 20 skandinaviškų kalavijų).
vienas Skalvos dvasinių centrų – Rambyno piliakalnis (vaizdas nuo Nemuno)
baltai 6–7 a.
13 a. viduryje skalviai pripažino nominalią Lietuvos valdovo Mindaugo valdžią. Jie rėmė sūduvių ir nadruvių kovą su puolančiu Vokiečių ordinu (VO), kaip atsvarą Karaliaučiaus piliai Semboje visos šios gentys drauge 6 dešimtmečio viduryje Nadruvoje pastatė Vėluvos pilį, 1255 kartu puolė Sembą, 1274 – Bartą, nes šias ir kitas prūsų žemes jau buvo užkariavęs VO. Išgarsėjo šiaurinių skalvių vadas Sareika (Šereika), kuris apie 1276 mėgino į nelaisvę paimti VO Klaipėdos komtūrą, bet žuvo. Nelygios skalvių kovos vyko iki 1278, jų vadai Surbantas, Surdeta ir Svirdeta pasidavė VO. Vietoj skalvių Raganitos pilies VO 1289 pastatė savo Ragainės pilį, vieną svarbiausių puolant Lietuvą. Manoma, dalį skalvių kryžiuočiai iškeldino į pietus nuo Priegliaus, – į prūsų žemes, dalis pasitraukė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Čia žinomiausia kompaktiška jų grupė įsikūrė tarp Rodūnios ir Skalvos.
1387 (per Lietuvos krikštą) vadinta Skalva (Skolva), 17–18 a. – Skalvių vaityste; nuo 15 a. ji priklausė Bartų valsčiui (seniūnijai). 15 a. pradžioje minimos Ragainės ir Tilžės apylinkėse gyvenančios 154 skalvių šeimos. Kai kurie kalbininkai skalvius laiko prūsais; veikiausiai jie buvo tarpinė gentis tarp prūsų ir lietuvių, ilgainiui sulietuvėjo. Dauguma senųjų vokiečių, t. p. lietuvių tyrėjai skalvius laiko labiau lietuviais, jų senoji kultūra, kalba turėjo lietuvių, jotvingių ir prūsų kalbų bruožų. Per šimtmečius, iki 16 a. iš skalvių, nadruvių ir kitų artimų baltų genčių, iš imigrantų ir karo belaisvių didlietuvių susidarė Mažosios Lietuvos regionas – lietuvininkų etnoteritorinis ir etnokultūrinis branduolys. Išliko iš skalvio tautovardžio kilusių pavardžių (pvz., Skalvys, Skalvis, Skalvaitis, Skalweit).
baltai 11–12 a.
683
415
1362