skabantys papuošala, žmonių ir gyvūnų, pastatų eksterjero arba interjero, paminklų, apeiginių medžių ar kitų objektų puošybos elementai (ar jų dalis), atliekantys signalinę, komunikacinę, maginę, terapinę, apeiginę, estetinę (muzikoje – ritminę, tembrinę) ir kitas funkcijas.
Paplitimas, papuošalų rūšys
kabučiais puošta kepurėlė (10 a., Bikavėnų kapinynas, Lietuvos nacionalinis muziejus)
Nuo ikiistorinių laikų naudoti daugelyje pasaulio etninių kultūrų, iki šiol naudojami Afrikos, Pietų ir Centrinės Amerikos, Azijos, Okeanijos ir Naujosios Zelandijos, Europos kai kurių regionų etninių ir socialinių sluoksnių. Skambantys papuošalai skamba pasipuošusiajam ar papuoštajam pačiam judant, į juos pučiant vėjui ar žmogui, liečiant. Garsų aukštis, tęstumas, dinamika, tembras, melodika ir sąskambiai priklauso nuo papuošalų medžiagos, konstrukcijos, derinimo, virpinimo būdo priemonių ir jėgos. Žmogaus kūno arba aprangos skambančius papuošalus sudaro labai įvairūs dirbiniai ir jų deriniai su kitais papuošalais (kabučiai, žvangučiai, varpeliai, monetos, vamzdeliai, žiedeliai ir kita). Skambančiais papuošalais (kabučiais, žvangučiais, varpeliais) puošiamos žirgo (dažniausiai kario) kamanos, gūnia, balnas, dramblio, kupranugario, jako, jaučio, karvės, lamos apranga, šunų, kačių antkakliai.
Istorija
Ankstyviausi skambantys papuošalai atsirado vėlyvojo paleolito laikotarpiu (trisdešimt trečias–aštuntas tūkstantmetis prieš Kristų). Daryti iš riešutų uždarų ar atvirų kevalų, kaulavaisių kauliukų, įvairių augalų sėklų, bambuko, nendrės ir kitų tuščiavidurių stiebų, kaulo, ragų, kanopų (Pietų Amerikos skambantys papuošalai), ausų (gazelės – Pietų Afrikos skambantys papuošalai), uolų skaldos, akmenukų, gintaro, putnago ir kitų mineralų. Vėlesniais amžiais išplito skambantys papuošalai iš medžio, molio, stiklo, labiausiai iš spalvotųjų ir tauriųjų metalų. Nuo 20 a. jie dar daromi iš plastiko, kitų sintetinių medžiagų.
Skambantys papuošalai Lietuvoje
Lietuvoje seniausi archeologiniai duomenys apie skambančius papuošalus yra iš neolito (4000–1600 pr. Kr.): Juodkrantėje (Juodkrantės lobis) rasta žmogaus, gyvulio, lęšio, apskritimo, keturkampio, trapecijos, trikampio ir kitų pavidalo gintarų, Šventojoje – šerno ilties kabučių (manoma, maginės reikšmės amuletai). Archeologiniai duomenų yra apie bronzos (1600–500 pr. Kr.), geležies (daugiausia; 500 pr. Kr.–1250 po Kr.) amžiaus skambančius papuošalus. Gausių metalinių papuošalų (tarp jų ir skambančių) turėjo moters, mergaitės, vyro (ypač kario), t. p. kario žirgo apranga.
Nuo 20 a. pabaigos kai kurie lietuvių folkloro ansambliai prie sceninio kostiumo derina metalinius skambančius papuošalus, sukurtus pagal senovinių papuošalų pavyzdžius. Baltų skambančius papuošalus tyrė A. Karaška (sudarė jų kaip muzikos instrumentų sistematiką), lietuvių moterų metalinius papuošalus – D. Puteikienė. Pavienių skambančių papuošalų muzikinę paskirtį pažymėjo E. Volteris (žvangučių), J. Basanavičius ir M. B. Gimbutienė (koplytstulpių vėjo varpelių).
L: R. Volkaitė‑Kulikauskienė Lietuvio kario žirgas / Acta historica lituanica Vilnius 1971; A. Karaška Archeologiniai muzikos instrumentai Lietuvoje / Senovinė muzika ir dabartis Šiauliai 1983; D. Puteikienė Skambantys metaliniai papuošalai / Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje Vilnius 1989; K. G. Izikowitz Musical and other sound Instruments of the South American Indians Göteborg 1935; F. Crane Extant Medieval musical Instruments Iowa 1972.
1352