skiautalpis (Epipactis), gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos augalų gentis. 25 rūšys. Skiautalūpis paplitęs Europoje, Azijoje, Afrikoje, Šiaurės Amerikoje, daugiausia vidutinio šilto klimato srityse arba kalnuose.
Daugiametė žolė su trumpais arba ilgais šakniastiebiais, retai chlorofilo neturintis mikoheterotrofinis augalas. Stiebas status lapuotas. Lapai lancetiški, kiaušiniški arba beveik apskriti, su stiebą apkabinančia makštimi. Žiedai susitelkę į viršūninį varpos pavidalo žiedyną. Išoriniai ir vidiniai apyžiedžio lapeliai panašūs, spalvoti. Lūpa mėsinga, be pentino. Apyžiedžio lapeliai įvairių spalvų (balti, žalsvi, gelsvi, geltoni, rausvi, raudoni, violetiniai). Vaisius – dėžutė su daug smulkių sėklų. Auga miškuose, pelkėse, pievose, kartais smėlynuose. Lietuvoje savaime paplitusios 4 rūšys. Pelkinis skiautalūpis (Epipactis palustris) gana dažnas, auga žemapelkėse, šlapiose pievose, paežerėse, karjeruose. Plačialapis skiautalūpis (Epipactis helleborine) dažniausiai auga miškuose, pamiškėse, šlaituose. Tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens) retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą (2021), aptinkamas Pietų ir Vakarų Lietuvoje, kitur labai retas. Auga smėlynuose, pušynuose, šlaituose, kopose. Trumpalapis skiautalūpis (Epipactis purpurata) Lietuvoje rastas tik 20 a. pirmoje pusėje.
pelkinis skiautalūpis
849