slaugà, mokslinių žinių ir praktinių priemonių, skirtų įvairaus amžiaus ligonių, neįgaliųjų, silpnų žmonių sveikatai ir darbingumui saugoti bei stiprinti, visaverčiam gyvenimui palaikyti ir gerinti, sistema, svarbi sveikatos priežiūros proceso dalis.
Slaugos atsiradimą skatino poreikis rūpintis silpnesniais, bejėgiais, kenčiančiais, sergančiais šeimos nariais, kilęs iš esminio tėvystės ir motinystės, genties išlikimo instinkto. Motinų rūpinimasis savo naujagimiais ir mažais vaikais lėmė tai, kad pirminėje bendruomenėje slaugos funkcija priklausė daugiausia moterims, buvo instinktyvi ir pagrįsta patyrimu bei stebėjimu. Senovės Indijoje slaugytojais daugiausia dirbo dvasininkų luomui priklausę vyrai. Traktate Gydytojas, vaistai, slaugytojas ir ligonis aprašoma slaugytojo savybės ir funkcijos. Senovės Egipte slauga, kaip ir medicina, kilo iš burtininkavimo ir kerėjimo. Vadinamieji sveikatos amatininkai (slaugytojų pirmtakai) ligoniams kalbėdavo užkeikimus, atlikdavo ritualus ir šokius, slaugai ir gydymui naudojo vidurių paleidžiamuosius žolių mišinius, ugnį, vandenį, reikalavo nešioti amuletus ir melstis dievams, t. p. taikė trepanaciją. Egipto papirusuose pasakojama, kaip gydyti ligas, laikytis dietos, rekomenduojama valgyti daug svogūnų ir česnakų.
F. Nightingale – profesionaliosios slaugos pradininkė (1855)
Senovės Graikijoje kūrėsi medicinos centrai, kur dirbo žyniai, gydytojai ir jų padėjėjai, vadinami krepšių nešiotojais (juose nešiodavo priemones, kurių reikia ligoniams prižiūrėti). Jie būdavo daugiausia vergai vyrai. Vieni asistavo žyniams, kiti slaugydavo. Buvo taikoma dieta, propaguojamas vegetarizmas, fizioterapinės procedūros, saulės vonios, poilsiaujama ant jūros kranto. Tikėta, kad saulės dievas Apolonas rūpinasi žmonių sveikata, jo sūnus Asklepijas yra gydytojų vadovas, kurio dukros rūpinosi slaugos bei sveikatos ugdymu: Higiėja buvo sveikatos, Panacėja (Panakėja) – sveikatos sugrąžinimo ir stiprinimo, Aglaja ir Meditrina – sveikatos saugojimo deivės. Hipokratas atmetė mitus, prietarus, magiją ir rėmėsi medicinos mokslo samprata. Jis reikalavo, kad gydytojai ir slaugytojai būtų išsilavinę, santūrūs ir atidūs, slaugytojams buvo patikėta atlikti daug procedūrų.
Senovės Romoje buvo rūpinamasi kūno, dantų priežiūra, asmens higiena. Kurtos prieglaudos, ambulatorijos ir ligoninės, kuriose slaugos paslaugas teikdavo kariuomenės sanitarai. Galenas organizavo ligonių lankymą, siekė, kad slauga būtų pagrįsta gailestingumu, padėdavo gaminti vaistus. Jis plačiai taikė gydymą vandeniu, tam buvo įkurtos viešosios pirtys, kurių darbuotojai atlikdavo vandens procedūras, fizinius pratimus, masažą gydomaisiais aliejais. Senovės žydų sveikatos priežiūra buvo grindžiama Tora, joje nurodoma, kaip apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų, nurodoma moters higiena per mėnesines ir gimdymą, berniukų apipjaustymo apeigos. Judėjų bendruomenėje organizuotos sveikatos prižiūrėtojų grupės, kurios lankydavo ligonius, parūpindavo vaistų, maisto. Kinijoje gydymui ir slaugai naudotas masažas, vandens procedūros, fiziniai pratimai, žolės, mineralai, taurės, maudymas voniose, labiausiai išpopuliarėjo akupunktūra. Viduramžių laikotarpiu slaugos profesijai didelę įtaką davė krikščionybė. Dvasininkų pastangomis pastatyta ligoninių, vienuoliai teikdavo pastogę piligrimams, beturčiams, slaugydavo ligonius. Įsteigtos vyrų ir moterų diakonų pareigos, jie rūpinosi ligonių ir vargšų globa, vėliau diakonų namai tapo ligoninėmis. Pirmoji diakonė buvo graikų aristokratė Feba – vizituojančioji namų slaugytoja. Romos aristokratė Fabijola 390 savo namuose įkūrė viešą krikščionišką nemokamą ligoninę, dirbo joje slaugytoja. Atsiradus vienuolynams ligonius pradėjo slaugyti ir gydyti vienuoliai.
Pirmieji vienuolynai įsikūrė Egipte, Romoje, Marselyje, vėliau – visoje Vakarų Europoje. Vienuolynuose dirbo nuolatiniai slaugytojai. Vieną pirmųjų slaugos ligoninių 651 įkūrė šv. Augustino ordino seserys Paryžiuje. Augustiniečių ordinas yra pirmoji oficiali visuomeninė moterų slaugytojų organizacija. Šv. Dvasios ordinas įkurtas apie 1180 Monpellier Prancūzijoje. Slauga rūpinosi moterų ir vyrų religinės bendruomenės: 12 a. pabaigoje pradėjusios kurtis beginės prižiūrėjo ligonius, senelius, 13 a. pirmoje pusėje įsikūrę begardai rūpinosi ligonių globa ir mokymu. 12–14 a. sužeistuosius ligonius ir neįgaliuosius slaugė kariniai (šv. Jono, teutonų, šv. Lozoriaus) ir religiniai (šv. Augustino, šv. Pranciškaus) ordinai. Šių ordinų nariai dirbo ligoninėse, lankydavo ligonius namuose, statė nuosavas ligonines, rūpinosi mirusiųjų laidojimu. Slauga buvo kvalifikuota ir veiksminga. Ligonius slaugydavo ir aristokratai, diakonai ir diakonės.
Viduramžiais atsidavę savo darbui slaugytojai buvo skelbiami šventaisiais. Iš kanonizuotų slaugytojų žinomesnės šv. Kotryna Sienietė, šv. Hildegarda Bingenietė iš Vokietijos, šv. Elžbieta Vengrė, šv. Brigita iš Švedijos, šv. Jadvyga, Lenkijos karalienė. 16 a. skilus krikščionybei protestantizmą išpažįstančiose šalyse slauga labai sumenko, uždarytos katalikų bažnyčios, vienuolynai ir prie jų veikusios ligoninės, trūko kvalifikuotų slaugytojų, dirbo žemesnių socialinių sluoksnių atstovai. 19 a. atgimė teigiamas požiūris į slaugą. Pastorius T. Fliedneris (1800–64) ir jo žmona diakonė Friederike Fliedner, 1836 Kaiserswertho miestelyje prie Reino įkūrė pirmąją Vokietijoje slaugos ligoninę. Ligonius prižiūrėjo jaunos moterys. Iš gydytojų, vyresnių slaugytojų jos mokėsi medicinos, farmakologijos, teorinių disciplinų. Slauga skirta kaliniams ir religinėms brolijoms.
Theodoras Fliedneris (19 a.)
19 a. slaugos pažangai padėjo sergančiųjų socialinės aplinkos reikšmės supratimas ir moterims sudarytos galimybės mokytis. Didžiausią įtaką šiuolaikinei slaugai atsirasti turėjo įžymi slaugytoja F. Nightingale. Ji Krymo kare organizavo gailestingųjų seserų būrį ir dalyvavo fronte (pirmą kartą britų armijoje moterims buvo leista dirbti slaugytojomis). F. Nightingale 1859 Didžiojoje Britanijoje ir 1860 Jungtinėse Amerikos Valstijose išleido knygą Pastabos apie slaugą (Notes on Nursing), jos iniciatyva Šv. Tomo ligoninėje Londone įsteigta pirmoji slaugytojų mokykla. Mokymas buvo paremtas teorija ir praktika, studijų programa ir mokymo metodai, paplitę pasaulyje, skatino individualią slaugą, akcentavo ligonio stebėjimą, slaugos duomenų rinkimą ir dokumentavimo svarbą, ligonio asmens higieną ir švarios aplinkos palaikymo reikšmę. Sukurta F. Nigthingale priesaika, kurioje pabrėžiami profesionalios slaugos doriniai ir etiniai reikalavimai. 20 a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjo greitas sveikatos priežiūros ir slaugos mokymo progresas. Pradėta licencijuoti slaugytojus, atsirado specializacijos.
Mary Adelaide Nutting (1906; aliejus)
Slaugytojai Mary Adelaide Nutting (1858–1948, Jungtinės Amerikos Valstijos) pavyko pasiekti, kad slaugos mokymas būtų universitetinis, 1907 ji tapo pirmąja slaugos profesore. 1927 Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė patvirtino oficialius reikalavimus universitetinėms slaugos studijoms, įkurtos bakalauro, magistro ir doktorantūros programos. Prie slaugos universitetinių studijų kūrimo prisidėjo Raudonojo Kryžiaus organizacija, Rockefellerio fondas, Lenkijos žydų jungtinis komitetas, Austrijos gerovės fondas. Belgijoje 1935 atidaryta Slaugos universitetinė mokykla, 4 dešimtmetyje panašių mokyklų įkurta Prancūzijoje, Ispanijoje. Rusijoje po Spalio perversmo slaugytojos tapo viduriniu medicinos personalu: medicinos seseris pradėta rengti medicinos mokyklose.
20 a. viduryje pasikeitė slaugos turinys ir tikslai, susiformavo slauga kaip mokslo samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose įgyvendinti mokslu paremti slaugos modeliai. Hildegard E. Peplau (1909–1999, Jungtinės Amerikos Valstijos) knygoje Tarpasmeniniai ryšiai slaugoje (Interpersonal Relations in Nursing, 1952) apibūdina slaugos modelį kaip besiformuojantį slaugytojo ir ligonio asmeninių santykių procesą. Faye Glenn Abdellah (1919–2017, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1960 aprašydama slaugą labiausiai rūpinosi ligoniu ir jo problemomis, slaugos planavimu. 1961 Ida Jean Orlando (gimęs 1926, Jungtinės Amerikos Valstijos) aprašė slaugą, kaip tarpasmeninės slaugytojo ir ligonio sąveikos procesą. 1966 Virginia Henderson (1897–1996, Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė pagrindus slaugos praktikai, 1971 Dorothea Elizabeth Orem (1914–2007, Jungtinės Amerikos Valstijos) – ligonių savirūpos modelį.
Kanados slaugytojos su sužeistais kariais (1916)
slaugytojas duoda gliukozę pacientui, kuriam ligoninėje taikoma insulino šoko terapija (1943, Eseksas)
1974 Callista Roy (g. 1939, Jungtinės Amerikos Valstijos) paskelbė prisitaikymo (adaptacijos) modelio principus. Nancy Roper (1918–2004, Didžioji Britanija), Winifred W. Logan, Alison L. Tierney sukūrė gyvenimo veiklos modelį (aprašė knygoje Slaugos elementai / The Elements of Nursing 1980). Pasaulio sveikatos organizacija kelia slaugytojams reikalavimą įgyti kompetenciją dešimtyje sričių: kritinio mąstymo, bendravimo, technologijų panaudojimo, žmoniškųjų vertybių, etiško mąstymo, globalios sveikatos priežiūros politikos, organizavimo ir finansavimo, sveikatos priežiūros, apimties koordinavimo, sveikatos pagalbos vystymo ir plėtojimo, profesinio tobulėjimo. Vienose pasaulio šalyse (Švedijoje, Slovėnijoje, Belgijoje, Airijoje) slaugos studijos yra tik universitetinės (įgyjamas universitetinis bakalauro laipsnis), kitose (Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Olandija, Lenkija, Vokietija) veikia ir medicinos kolegijos (ne taip, kaip Lietuvoje, jos yra biomedicinos mokslo srities universitetų padaliniai).
F. Nightingale Scutari karo ligoninės palatoje (litografija, apie 1856, dailininkas Williamas Simpsonas; Kongreso biblioteka Vašingtone)
slaugytoja tikrina kraujospūdį
1627