Šlzvigas‑Hòlšteinas (Schleswig‑Holstein), federacinė žemė Vokietijos šiaurėje, Jutlandijos pusiasalio pietinėje dalyje, tarp Šiaurės jūros (vakaruose) ir Baltijos jūros (rytuose).
Šiaurėje ribojasi su Danija. Žemei priklauso dalis Šiaurės Fryzų salų ir Helgolando sala (Šiaurės jūroje), Fehmarno sala (tarp Kylio ir Meklenburgo įlankų, Baltijos jūroje).
Plotas 15 762,9 km2. 2,92 mln. gyventojų (2021).
Centras – Kylis (246 200 gyventojų, 2021). Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2021): Liubekas (216,3), Flensburgas (91,1), Norderstedtas (80,4), Neumünsteris (79,5).
Šlėzvigo‑Holšteino kraštovaizdis; Westerheversando švyturys prie Šiaurės jūros
Šlėzvigo‑Holšteino paviršius žemas (didžiausias aukštis 168 m). Šiaurės jūros krantai – maršos su plačia vatų juosta, Baltijos jūros krantai smėlėti.
Klimatas vidutinių platumų jūrinis. Sausio vidutinė temperatūra apie 0 °C, liepos – 16–17 °C, per metus iškrinta 650–900 mm kritulių; būdingi stiprūs vėjai, dažni rūkai.
Šlėzvigo‑Holšteino pietuose teka Elbė (ja eina Šlėzvigo‑Holšteino ir Žemutinės Saksonijos žemės riba); kitos upės trumpos (ilgiausios – Eideris, Trave). Daug ledyninių ežerų (didžiausias – Plöno ežeras).
Iš dirvožemių Šlėzvigo‑Holšteino rytinėje dalyje vyrauja derlingi išplautžemiai, rudžemiai, vakarinėje dalyje – jauražemiai, durpžemiai; Šlėzvigo-Holšteino vakarinėje pakrantėje plati salpžemių juosta. Miškų nedaug (nuo 20 a. 8 dešimtmečio jie intensyviai sodinami).
Šlėzvigas-Holšteinas – pramoninis agrarinis kraštas. Gaunama nafta (Neumünsterio, Heidės apylinkėse), kreida, durpės, akmens druska. Yra šiluminių elektrinių, Brunsbüttelio branduolinė elektrinė. Laivų statyba, mašinų gamyba, elektrotechnikos, elektronikos, naftos perdirbimo, chemijos ir naftos chemijos, maisto (daugiausia žuvų) pramonė. Svarbiausias pramonės centras – Kylis.
Žemės ūkio naudmenos (daugiausia pievos ir ganyklos) užima apie 70 % Šlėzvigo‑Holšteino teritorijos. Auginama javai, bulvės, rapsai, cukriniai runkeliai, daržovės (daugiausia kopūstai). Intensyviai veisiama pieniniai galvijai, kiaulės, avys, naminiai paukščiai. Jūrose žvejojama. Jūrų didžiausi uostai – Kylis ir Liubekas.
Per Šlėzvigo-Holšteino teritoriją tarp Kylio ir Elbės estuarijos iškastas jūrų laivybos Kylio kanalas. Keltai į Švedijos ir Danijos uostus. Turizmas. Pajūrio ir balneologijos kurortai.
Istorija
Viduriniais amžiais dabartinio Šlėzvigo‑Holšteino teritorijoje buvo etniškai ir kultūriniu požiūriu skirtingos Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštystės. Holšteinas tapo Šv. Romos imperijos dalimi 8 a., po Karolio Didžiojo žygių į saksų žemes, jo šiaurinė riba ėjo Eiderio upe. 1111 čia susikūrė grafystė. 1459 ji tapo Danijos karaliaus valda, bet be teisės prijungti prie Danijos (liko Šv. Romos imperijos dalis, 1474 gavo kunigaikštystės statusą).
1815 Holšteinas prijungtas prie Vokietijos konfederacijos. Šlėzvigas visada (iki 1866) buvo Danijos karaliaus valda. 19 a. šioje teritorijoje paaštrėjo vietos vokiečių ir danų ginčai dėl valstybinės priklausomybės.
1848 Šlėzvigo vokiečių mažuma sukilo, juos parėmė Prūsija. Įsikišus didžiosioms Europos valstybėms 1852 Šlėzvigas ir Holšteinas buvo perduoti Danijai, bet po 1864 Prūsijos ir Austrijos karo su Danija atiteko Prūsijai. Labiausiai nepatenkinta buvo Šiaurės Šlėzvige gyvenanti danų dauguma. Ginčas išspręstas po I pasaulinio karo 1920 Šiaurės Šlėzvigo pietinėje ir šiaurinėje dalyse surengus referendumus (Šlėzvigo plebicitai). Pagal jų rezultatus Šiaurės Šlėzvigo šiaurinė dalis atiteko Danijai, pietinė dalis – Vokietijai (po II pasaulinio karo sujungta su Holšteinu ir sukurtas Šlėzvigas‑Holšteinas).