šliaũžiantieji augala, augalai, kurių gulsti antžeminiai ūgliai driekiasi žemės paviršiumi, ties bambliais išleidžia pridėtines šaknis ir įsišaknija. Po tam tikro laiko įsišaknijęs ūglis atsiskiria nuo tėvinio augalo ir virsta savarankišku individu. Daugelis šliaužiančiųjų augalų atsparūs mindymui, nupjauti arba nugraužti greitai atželia (pvz., baltieji dobilai, žąsinės sidabražolės). Daug šliaužiančiųjų augalų naudojama dekoratyviojoje želdininkystėje vejoms formuoti, dirvožemio dangai sudaryti (pvz., šliaužiančioji vaisgina, mažoji žiemė). Šliaužiantieji augalai greitai apauga atvirus žemės plotus ir veiksmingai stabdo dirvožemio eroziją.
849