Slovãkijos istòrija
Senovės laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinės Slovakijos teritorijoje žmonės apsigyveno viduriniame paleolite. 5 a. pr. Kr. atsikėlė trakai, 3 a. pr. Kr. – keltai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus apsigyveno germanai kvadai. Juos 2 a. nugalėję romėnai pastatė gynybinių postų palei Dunojų ir šiauriau jo. Pirmo tūkstantmečio viduryje apsigyveno slavų gentys. 7 a. pirmoje pusėje dabartinė Slovakija priklausė Samo kunigaikštystei. Nuo 7 a. vidurio slavų gentys mokėjo duoklę Avarų kaganatui. Šiam žlugus 9 a. pradžioje susikūrė Pribinos valdoma slovakų kunigaikštystė (sostinė Nitra). 833 Moimiras I ją prijungė prie Moravijos didžiosios valstybės. 863 misionierių Kirilo ir Metodijaus pastangomis įvesta krikščionybė. Nuo 10 a. dėl Slovakijos varžėsi Vengrijos Arpadai, Čekijos Pršemislai ir Lenkijos Piastai.
Valdant Steponui I Šventajam 11 a. pradžioje Slovakija atiteko Vengrijai ir jai priklausė iki 1918 (buvo vadinama Aukštutine Vengrija). Iš pradžių ji sudarė atskirą teritoriją, 11 a. pabaigoje–12 a. pradžioje buvo suskirstyta į komitatus. Valdant Kalmanui (1095–1116) įsteigta Nitros vyskupija. Nuo 11 a. į Slovakiją (daugiausia į jos pietinę dalį) kėlėsi vengrų, nuo 12 a. – vokiečių kolonistai (šie sudarė daugumą miestų patriciato). Kolonizacija itin sustiprėjo 13 a. antroje pusėje, po 1241–42 mongolų antpuolių. Nuo 15 a. didėjo Čekijos kultūros įtaka.
Pressburgas (Pozsony, dabar Bratislava) 16 a. antroje pusėje (1588, Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo atlaso piešinys)
Habsburgų valdymo laikotarpis
Nuo 1526 Slovakiją, kaip ir visą Vengriją, valdė Habsburgai. Turkams 1541 užėmus Vidurio Vengriją (t. p. ir Slovakijos pietinę dalį) į Pressburgą (vengriškai Pozsony, dabar Bratislava) buvo perkelta Vengrijos sostinė, Esztergomo arkivyskupas persikėlė į Trnavą. Nuo 16 a. plito reformacija, kuri skatino slovakų kultūros raidą. Dėl Habsburgų diegiamos kontrreformacijos ir absoliutizmo Slovakijos visuomenė parėmė prieš Habsburgus nukreiptus sukilimus, vadovaujamus Transilvanijos kunigaikščių I. Bocskay (1604–06), G. Bethleno (1619–21), Rakocio Derdžio I (1644–45), I. Thököly (1678–85), Rakocio Ferenco II (1703–11). 1699 Vidurio Vengriją išvadavus iš Osmanų valdžios Slovakija vėl tapo šalies pakraščiu, nors Vengrijos seimas Pressburge rinkosi iki 1848. 18 a. pabaigoje tarp negausios slovakų inteligentijos pradėjo formuotis tautinė savimonė. Pirmieji tautiniai veikėjai buvo evangelikų reformatų (A. Bernolákas, L’. Štúras, M. M. Hodža ir kiti) arba katalikų (Š. Moysesas) dvasininkai.
Per 1848–49 Vengrijos revoliuciją 1848 05 10 buvo priimti programiniai slovakų tautos reikalavimai (krašto seimas, švietimas slovakų kalba ir kita), įsteigta Slovakijos nacionalinė taryba. Vengrijos vyriausybė slovakų reikalavimus atmetė, todėl jų vadovai liko ištikimi Habsburgams. Nepaisant to, 1861 06 07 priimtu Slovakų tautos memorandumu reikalaujamos autonomijos Slovakija negavo. 1862–63 vengrai padarė nuolaidų švietimo srityje (pvz., vidurinėse mokyklose pradėta mokyti slovakų kalba), 1863 įkurtas tautinės kultūros centras Matica slovenská. 1867 susikūrus dvilypei Austrijos-Vengrijos imperijai sustiprėjo slovakų vengrinimas, atsisakyta nuolaidų švietimo srityje (nuo 1907 net pradinėse mokyklose buvo mokoma vengrų kalba), 1875 uždrausta Matica slovenská veikla. Šiuo laikotarpiu čekų kultūros įtaka stiprėjo – daug slovakų studijavo Prahos universitete.
Kapitonas Jánas Francisci‑Rimavský su slovakų savanoriais per 1848–1849 sukilimą (aliejus, apie 1850, dailininkas Peteris Michalas Bohúňis)
Čekoslovakijos laikotarpis
Per I pasaulinį karą Čekijoje ir Slovakijoje, t. p. čekų ir slovakų emigrantų bendruomenėse paplito bendros valstybės sukūrimo idėja. Jungtinių Amerikos Valstijų čekų ir slovakų organizacijų atstovų ir Čekoslovakų nacionalinės tarybos (įkurta 1916 Paryžiuje) vadovo T. G. Masaryko pasirašytas Pittsburgho susitarimas (1918 05) numatė Slovakijos autonomiją. Žlungant Austrijai-Vengrijai susidarė palankios sąlygos šį susitarimą įgyvendinti: 1918 10 28 Prahoje paskelbta apie Čekoslovakijos valstybės sukūrimą. 1918 10 30 priimdama Martino deklaraciją tam pritarė Slovakijos nacionalinė taryba (įkurta 1918). Slovakijos politikų požiūris į naujosios valstybės santvarką skyrėsi: agraras M. Hodža, liberalas Vavro Šrobáras ir kai kurie kiti buvo vadinamojo čekoslovakizmo šalininkai ir Slovakijos autonomijos nereikalavo, kiti, susibūrę daugiausia A. Hlinkos vadovaujamoje Slovakijos liaudies partijoje (vadinamieji liaudininkai), rėmėsi Pittsburgho susitarimo nuostatomis ir visą tarpukario laikotarpį siekė autonomijos. Politiškai ir ekonomiškai Čekoslovakijoje vyravo Čekija.
J. Tiso (dešinėje) ir A. Hitleris (1941 10)
Didžiosioms valstybėms pasirašius Miuncheno susitarimą (1938 09) Slovakijai 1938 10 suteikta autonomija, buvo sudaryta A. Hlinkos įpėdinio J. Tiso vadovaujama Slovakijos vyriausybė. 1938 11 Čekoslovakijos valstybę oficialiai pradėta vadinti Čekija-Slovakija. Vengrija 1938 11 prisijungė Slovakijos pietinius rajonus (Vienos arbitražai), 1939 03 – dalį Rytų Slovakijos (iš viso Slovakija neteko apie 10 000 km2 teritorijos). Vokietijai spaudžiant 1939 03 14 buvo paskelbta formaliai nepriklausoma Slovakijos respublika (prezidentu tapo J. Tiso), kuri politiškai ir ekonomiškai buvo visiškai priklausoma nuo nacių Vokietijos. Slovakijos kariniai daliniai dalyvavo 1939 09 01 Vokietijos kariuomenei įsiveržiant į Lenkiją (Lenkijos kampanija), vėliau kariavo Rytų fronte prieš SSRS.
SSRS kariuomenei artėjant prie Slovakijos susikūrė pogrindinių organizacijų, tarp jų – prokomunistinė Slovakijos nacionalinė taryba, kuri vadovavo Slovakijos sukilimui (1944 08–09) ir rėmė bendros su čekais valstybės atkūrimo idėją, bet pritarė Slovakijos autonomijai. Čekoslovakijos nacionalinio fronto 1945 04 paskelbta Košicės programa numatė atkurti bendrą valstybę, t. p. politines, socialines ir ekonomines reformas (1945 nacionalizuota pramonė, 1949 pradėta žemės ūkio kolektyvizacija). Komunistams 1948 02 įsitvirtinus valdžioje Slovakijos autonomija tapo nominali, pradėta persekioti jos politinių partijų veikėjus, surengta kai kurių Slovakijos komunistų partijos vadovų (V. Clementisas, G. Husákas, Karolis Šmidke ir kiti), apkaltintų vadinamuoju slovakų buržuaziniu nacionalizmu, teismo procesų. 1960 konstitucija visiškai panaikino Slovakijos savarankiškumą. Po 1968 Prahos pavasario (vienas jo iniciatorių buvo Slovakijos komunistų partijos, vėliau Čekoslovakijos komunistų partijos Centro komiteto I sekretorius A. Dubčekas) Čekoslovakija 1969 01 01 pertvarkyta į federaciją, susidedančią iš Čekijos ir Slovakijos socialistinių respublikų. 1989 11 Prahoje prasidėjus Aksominei revoliucijai Slovakijoje susikūrė opozicinė organizacija Visuomenė prieš prievartą. Jai dalyvaujant 1989 12 sudaryta nauja Čekoslovakijos vyriausybė; 1990 05 valstybė pavadinta Čekijos ir Slovakijos Federacine Respublika. Pirmuosius nuo 1946 demokratinius parlamento rinkimus 1990 06 Slovakijoje laimėjo Visuomenė prieš prievartą ir Krikščionių demokratų judėjimas (įkurtas 1990). V. Mečiaro (iki 1991 04) ir J. Čarnogurský (iki 1992 06) vyriausybės pradėjo įmonių privatizaciją, kitas ekonomines reformas. 1992 06 parlamento rinkimus Slovakijoje laimėjo Judėjimas už demokratinę Slovakiją, susikūręs skilus Visuomenei prieš prievartą. Ministru pirmininku vėl tapęs V. Mečiaras ir jo šalininkai iš pradžių siekė susilpninti federacinius ryšius, vėliau ėmė reikalauti nepriklausomybės. 1992 07 17 Slovakijos nacionalinė taryba paskelbė Slovakijos nepriklausomybę. 1992 11 25 Čekijos ir Slovakijos Federacinis Susirinkimas nutarė 12 31 naktį padalyti Čekoslovakiją į Čekiją ir Slovakiją.
Nepriklausomos Slovakijos laikotarpis
1993 02 pirmuoju naujosios valstybės prezidentu išrinktas M. Kováčius. Valdant Judėjimo už demokratinę Slovakiją vadovaujamai koalicijai (iki 1998; ministras pirmininkas V. Mečiaras) politinės ir ekonominės reformos vyko lėtai. Valdant pirmajai Mikulášo Dzurindos koalicinei vyriausybei (1998–2002), kurią sudarė Krikščionių demokratų judėjimo, Kairiųjų demokratų partijos (įkurta 1990), Vengrų koalicijos partijos (įkurta 1998) ir Pilietinio susitarimo partijos (įkurta 1998) atstovai, liberalios reformos paspartėjo, nuo 1999 siekta narystės Europos Sąjungoje ir NATO (2001 Slovakija tapo kandidate į NATO nares). 1999 Slovakijos prezidentu išrinktas buvęs komunistas, vėliau Pilietinio susitarimo partijos vadovas Rudolfas Schusteris. Europos integracijos procesai plėtoti valdant ir antrajai M. Dzurindos koalicinei vyriausybei (2002–06), kurią sudarė Slovakijos demokratų ir krikščionių sąjungos (įkurta 2000), Krikščionių demokratų judėjimo, Vengrų koalicijos partijos ir Naujojo piliečio sąjungos (įkurta 2001) atstovai.
Per 2003 05 referendumą šalies gyventojai pritarė šalies narystei Europos Sąjungoje. 2004 03 29 Slovakija tapo NATO, 2004 05 01 – Europos Sąjungos nare. 2004 06 Slovakijos prezidentu išrinktas Judėjimui už demokratiją (įkurtas 2002 skilus Judėjimui už demokratinę Slovakiją) atstovaujantis I. Gašparovičius (2009 perrinktas). Slovakijos ekonomikos plėtotė šiuo laikotarpiu buvo viena sparčiausių tarp Europos Sąjungos valstybių. Po 2006 06 parlamento rinkimų sudaryta juos laimėjusios kairiojo centro partijos Kryptis – socialinė demokratija (SMER, įkurta 1999) vadovaujama koalicinė vyriausybė (ministras pirmininkas R. Fico). 2009 01 01 Slovakijoje įvestas euras. Nors tikėtasi, kad euras apsaugos šalį nuo pasaulinės ekonomikos krizės poveikio, Slovakija patyrė nemažą ekonomikos nuosmukį. Per 2010 06 parlamento rinkimus SMER vėl laimėjo daugiausia mandatų (62 iš 150), bet sudaryti kairiojo centro vyriausybės R. Fico nepavyko.
Robertas Fico
2010 07 suformuota Ivetos Radičovos vadovaujama koalicinė vyriausybė, kurią sudarė dešiniojo centro partijų atstovai. Ši vyriausybė žlugo 2011 11 parlamentui atmetus Europos finansinio stabilumo fondo reformavimo planą (kilo ginčas, ar Slovakija turėtų mokėti į šį fondą). Po 2012 03 pirmalaikių parlamento rinkimų, kuriuos užtikrintai laimėjo SMER (83 mandatai), sudaryta R. Fico vadovaujama vienos partijos (pirmą kartą nuo nepriklausomybės paskelbimo) vyriausybė. 2014 03 Slovakijos prezidentu išrinktas nepriklausomas kandidatas Andrejus Kiska. Po 2016 03 parlamento rinkimų (SMER gavo 49 mandatus) R. Fico suformavo 4 partijų koalicinę vyriausybę. Slovakija, kartu su Lenkija ir Vengrija, aktyviai priešinosi Europos Sąjungos nustatytai privalomo imigrantų priėmimo kvotų sistemai (R. Fico viešai vadino ją visišku fiasko, plūstančių pabėgėlių srautą vertindamas kaip grėsmę tiek Slovakijai, tiek visai Europai).
Dėl politinės krizės ir masinių protestų, kurie kilo nužudžius žurnalistą Jáną Kuciaką, tyrusį Italijos nusikalstamos grupuotės Ndrangheta ryšius su Slovakijos politiniu elitu, R. Fico 2018 03 atsistatydino. Ministru pirmininku 03 22 paskirtas tai pačiai partijai atstovaujantis buvęs investicijų vicepremjeras Peteris Pellegrini (ėjo pareigas iki 2020 03). 2018 11 Slovakija atsisakė pasirašyti Jungtinių Tautų Pasaulinę saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutartį. 2019 03 Slovakijos prezidento rinkimus laimėjo aplinkosaugos aktyvistė, korupcinių vyriausybės ryšių kritikė Zuzana Čapitová (prisaikdinta 06 15).
2020 02 parlamento rinkimus laimėjo dešiniojo centro proeuropietiška partija Paprasti žmonės ir nepriklausomos asmenybės (Obyčajní Ľudia a nezávislé osobnosti, OLaNO, įkurta 2011; gavo 53 vietas iš 150), kuri kartu su trimis kitomis dešiniosiomis ir centristinėmis partijomis suformavo koalicinę vyriausybę (2020 03–2021 04 ministras pirmininkas Igoris Matovičius, 2021 04–2023 05 – Eduardas Hegeris; abu atstovavo OLaNO partijai). 2023 05–10 technokratinei laikinajai vyriausybei vadovavo Ľudovítas Ódoras. SMER 2023 09 laimėjus pirmalaikius parlamento rinkimus 10 25 R. Fico vėl tapo ministru pirmininku (koalicinę vyriausybę, be SMER, sudarė Balsas – socialinė demokratija (HLAS) ir Slovakijos nacionalinė partija), jau 10 26 jis pareiškė, kad Slovakija stabdanti karinę paramą Ukrainai, t. p. pasisakė prieš sankcijas Rusijai. Slovakijos prezidento rinkimus 2024 04 laimėjo R. Fico sąjungininkas, HLAS lyderis Peteris Pellegrini (II ture surinko 53,12 %, jo oponentas proeuropietiškų pažiūrų diplomatas Ivanas Korčokas – 46,88 % rinkėjų balsų).
Jungtinių Tautų (1993), ESBO (1993), Pasaulio prekybos organizacijos (1995), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (2000) narė.
L: D. Čaplovič, V. Čičaj, D. Kováč, Ľ. Lipták, J. Lukačka Dejiny Slovenska Bratislava 2000; P. A. Toma, D. Kováč Slovakia. From Samo to Dzurinda Stanford 2001; M. Teich, D. Kováč, M. D. Brown Slovakia in History Cambridge 2011.
1478
Slovakijos konstitucinė santvarka
Slovakijos partijos ir profsąjungos
Slovakijos ginkluotosios pajėgos