Slovãkijos mùzika.
Liaudies muzika
slovakai tautiniais drabužiais dainuoja liaudies dainas
Seniausios, daugiausia Vakarų ir Pietų Slovakijos apeiginiame folklore bei valstiečių dainose aptinkamos liaudies muzikos ypatybės, manoma, susiklostė 5–6 a., jos turi senovės slavų folkloro bruožų. Valstiečių dainų (derliaus nuėmimo, šienapjūtės, šeimos dainų, lopšinių, raudų) melodikos pagrindas – kvarta. Posmą dažniausiai sudaro keturios laisvo metro 6 skiemenų frazės. 14–18 a., plėtojant avininkystę vidurio ir Šiaurės Slovakijos kalnuose, iš valstiečių dainų bei imigrantų, atvykusių iš Rumunijos, Ukrainos, Tatrų šiaurinės pusės, folkloro susidarė vadinamasis piemenų, arba valakiškasis, stilius (apie 30% visų liaudies dainų); nuo 17 a. jį papildė plėšikų dainos ir šokiai, t. p. paplitusios šokių dainos (populiariausias šokis odzemokas), Kalėdų ir jų vaidinimų giesmės.
Būdinga kvintos (kartais didesnės) apimties melodika, 2 ir 3 balsų akordinė homofoninė faktūra (turi heterofonijos ir polifonijos bruožų), vyrauja lydinė dermė, dažnos joninė ir dorinė, plėšikų dainose – miksolydinė, šiauriniuose regionuose – vadinamoji Podolės dermė d‑fis‑g‑a‑b‑cis1‑d1‑e1‑f1. Dėl baroko muzikos, vokiečių ir kitų tautų dainų įtakos 16–17 a. pradėjo klostytis, 19 a. įsigalėjo vadinamasis naujųjų dainų stilius (daugiau kaip 60% užrašytų liaudies dainų). Jam priklauso baladės, karo, rekrutų, meilės, humoristinės ir kitos dainos. Būdinga harmoninio stiliaus plačios apimties (iki oktavos ir daugiau) melodika, sinkopinė ritmika, formų uždarumas. Yra daugiau kaip 200 liaudies instrumentų rūšių.
muzikuoja slovakai
Vyrauja aerofonai: daugiau kaip 30 rūšių fleitų, tarp jų – fujara (išilginė; ji ir jos muzika 2005 UNESCO paskelbta žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo pasaulio šedevru), koncovka, dvojanka (dviguboji fleita), drčekas ir fanfarka (abu klarneto tipo instrumentai), gaida (dūdmaišis), dar vartojama armonikos, klarnetai, trimitai ir kiti instrumentai. Iš chordofonų paplitę smuikas ir jo įvairios atmainos, kontrabosas, cimbolai, citra. Griežiama solo ir ansambliuose. Repertuarą sudaro įvairios modifikuotos, ornamentuotos dainų melodijos (instrumentinė liaudies muzika negausi).
Profesionaliosios muzikos raida iki 18 amžiaus pabaigos
Profesionaliosios muzikos pradžia siejama su Vidurio Europos slavų krikštu 8 a. pabaigoje. 885 popiežiui Steponui V uždraudus slavų liturgiją, įsigalėjo lotyniškoji liturgija ir grigališkasis choralas (išliko nemažai 12–16 a. gradualų, antifonalų ir kitos liturginės monodijos rankraščių). Nuo 13 a. žinomi klajojantieji muzikantai igricai, menestreliai ir žonglieriai. Dėl istorinių priežasčių (nuo 1018 slovakų žemės priklausė Vengrijai, nuo 1526 – Habsburgų imperijai, 1541–1784 Bratislava buvo Vengrijos sostinė) slovakų muzikiniame gyvenime vyravo kitataučiai (vokiečiai, austrai, italai, čekai ir kiti), o Bratislava tapo svarbiu Europos kultūros ir politinio gyvenimo centru. Intensyvaus muzikinio gyvenimo būta Trnavoje (jėzuitų mokyklinės dramos centras), Nitroje, Košicėje, Bardejove, Levočoje, Banská Bystricoje, Kežmaroke, Liubicoje, Žilinoje ir kituose miestuose. Muzikinės kultūros plėtrą skatino Vienos artumas, reformacijos plitimas ir kontrreformacija. Bažnyčių, vienuolynų ir rūmų muzikos ansamblių bei pavienių muzikų repertuaro didžiumą sudarė flamandų, italų renesanso, ankstyvojo italų ir vokiečių baroko bei vėlesnių laikotarpių kompozitorių kūriniai. Spėjama, vietinių Renesanso kompozitorių muzikos yra tarp Šv. Martyno katedros repertuaro anoniminių kūrinių (Annos Hannsen Schuman kodeksas / Anna Hannsen Schuman Codex 1571). Ankstyvojo baroko kompozitoriai – Spišske Podhradjės vargonininkas J. Šimbracký, Bratislavoje dirbę vokiečiai Capricornus, J. S. Kusseris, vėlyvojo – pranciškonų vienuoliai P. Bajanas (jo kūryboje yra folkloro elementų), G. Zrunekas, P. Roškovský, G. Dettelbachas ir kiti. Klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo laikotarpiu Bratislavoje koncertavo J. Haydnas, W. A. Mozartas, L. van Beethovenas, F. Lisztas. Orkestrinės ir kamerinės muzikos sukūrė Šv. Martyno katedros vargonininkas ir arkivyskupo kardinolo J. Batthyány rūmų kompozitorius A. Zimmermannas, aukštuomenės rūmų muzikas J. Družecký. Paplito L. Skalníko, F. X. Zombos, P. P. Petko, kai kurių kitų provincijos kompozitorių religiniai kūriniai. 1776 pastatytas pirmasis miesto teatras, rodęs ir operas.
Tautinės muzikos mokyklos susiklostymas
Slovakų tautinės kultūros sąjūdis sustiprėjo 18 a. paskutiniais dešimtmečiais. Norminta literatūrinė kalba, 1783 pradėtas leisti pirmasis laikraštis slovakų kalba. Tautiniam muzikos stiliui susiklostyti svarbūs buvo folkloro tyrinėjimai. Didelius liaudies dainų rinkinius (išleista 1823–35) parengė poetai bei kalbininkai P. J. Šafárikas ir J. Kollaras. Kitas šaltinis, turėjęs įtakos muzikos stiliui, buvo giesmynai. Dauguma slovakų muzikų buvo kunigai ir bažnyčių vargonininkai. Jie kūrė religinius kūrinius, choro dainas, liaudies dainų išdailas ir kita. Tautinės mokyklos pagrindus padėjo J. L. Bella (1843–1936); jis sukūrė ir pirmąją slovakų operą Kalvis Vylandas (1880–90; vokiškas libretas į slovakų kalbą išverstas vėliau). 1867, pertvarkius Habsburgų imperiją į Austrijos-Vengrijos valstybę, Slovakija atiteko aršią nutautinimo politiką vykdžiusiai Vengrijai; slovakų kultūros raida buvo pristabdyta.
Muzikos raida 20 a. pirmoje pusėje
Visuotinis muzikinės kultūros pakilimas prasidėjo susikūrus Čekoslovakijos valstybei. 1919 Bratislavoje įsteigta Muzikos mokykla Slovakijai (nuo 1929 Muzikos ir teatro akademija, nuo 1949 Aukštoji mūzų menų mokykla), 1920 – Slovakų nacionalinis teatras (su operos, dramos ir baleto trupėmis), 1921 – Muzikologijos katedra Bratislavos Komenský universitete, 1924 – Valstybės teatras (su operos, dramos ir baleto trupėmis) Košicėje. Visų žanrų kūrinių sukūrė pirmosios kartos kompozitoriai M. Moyzesas (1872–1944), V. Figušas‑Bystrý (1875–1937; pirmosios operos slovakų kalba Detvan, pastatytos 1928, autorius), M. Schneideris‑Trnavský (1881–1958), F. Kafenda (1883–1963), A. Albrechtas (1885–1958), B. Bartóko įtaką patyrę poromantinių tendencijų atstovai A. Moyzesas (1906–84), E. Suchoňis, J. Cikkeris (1911–89), t .p. A. Očenášas (1911–95), T. Andrašovanas (1917–2001), G. Dusíkas (1907–88), D. Kardošas (1914–91), T. Frešo (1918–87), 3 dešimtmetyje gimusių kompozitorių karta – O. Ferenczy, L. Burlasas, J. Zimmeris, I. Hrušovský, R. Bergeris, M. Bázlikas, J. Malovecas (vienas slovakų elektroakustinės muzikos pradininkų), I. Paríkas, T. Salva, L. Kupkovičius, I. Zeljenka.
Muzika 20 a. antroje pusėje – 21 a. pradžioje
Nors po II pasaulinio karo kultūrą reglamentavo komunistinė ideologija, daugelis kompozitorių, tarp jų ir jaunesnieji J. Benešas, J. Sixta, V. Bokesas, J. Hatríkas, V. Godáras, patyrė Vienos naujosios mokyklos, Darmstadto naujosios muzikos kursų, lenkų avangardo idėjų poveikį. M. Adamčiakas, V. Kubička, D. Matejas, M. Burlasas sukūrė ir elektroakustinės muzikos, įvairias šiuolaikines technikas vartojo 20 a. pabaigos ir 21 a. 1 dešimtmečio debiutantai P. Grollas, M. Lejava, O. Kroupová, J. Kmit’ová, Peteris Machajdíkas (g. 1961) ir kiti. Žymesni atlikėjai: dirigentai L’. Rajteris, L. Slovákas, O. Lenárdas, B. Režucha, R. Štúras, M. Košikas, J. Valčuha, Peteris Breineris (g. 1957), Peteris Ferancas (g. 1964), dainininkai E. Gruberová, M. Hajóssyová, L. Poppová, G. Beňačková, A. Danková, L. Vargicová, P. Dvorský, S. Kopčákas, P. Mikulášas, M. Babjakas, Petra Noskaiová (g. 1953), Matusas Tomko (g. 1978), pianistai R. Macudzińskis, M. Lapšanský, K. Havlíkova, E. Fischerová-Martvoňová, H. Gáffarová, P. Toperczeris, I. Gajanas, D. Varínska, S. Zamborský, vargonininkai F. Klinda, I. Sokolas, J. V. Michalko, S. Šurinas, smuikininkai P. Michalica, P. Bogaczas, O. Jánoška, V. Milošas, P. Zajíčekas, violončelininkai J. Podhoránský, R. Vandra, J. Alexanderis, J. Slávikas. Žymesni muzikologai: J. Kresánekas, J. Albrechtas, R. Rybaričius, O. Elschekas, A. Elscheková, J. Lengová, L. Lengas, P. Faltinas, D. Múdra, N. Hrčková, M. Filipas, H. Urbancová, Z. Martinaková, L. Kačicas, M. Hulková, L. Chalupka, Y. Kajanová, V. Zvara, M. Blahynka.
Muzikinės institucijos
Slovakijos nacionalinio teatro rūmai Bratislavoje (1886, architektai F. Fellneris, H. Helmeris)
21 a. 2 dešimtmetyje veikia Slovakų nacionalinis teatras Bratislavoje, Naujoji scena Bratislavoje (nuo 1946), Valstybės teatras Košicėje, Valstybės opera Banská Bystricoje (nuo 1959), Slovakų filharmonijos simfoninis orkestras (nuo 1949) ir choras (nuo 1976; įsteigtas kaip Slovakų radijo choras), Slovakų radijo simfoninis orkestras (nuo 1929), Košicės valstybinės filharmonijos simfoninis orkestras (nuo 1968), apie 20 kamerinių orkestrų, apie 70 kamerinių instrumentinių ir vokalinių ansamblių, muzikos mėgėjų kolektyvai. Slovakijos muzikus vienija Slovakų muzikos sąjunga (apie 2250 narių). Leidžiami periodiniai leidiniai Musicologica Slovaca et Europea (nuo 1953, įsteigtas kaip Hudobnovedné štúdie), Slovenská hudba (nuo 1957), Hudobný život (nuo 1969), istorinių šaltinių ir dokumentų leidiniai Hudobný archív (nuo 1974), Artis musicae monumenta slovaca (nuo 1991), Corpus musicae popularis Slovacae (nuo 2002).
Rengiama tarptautinis Bratislavos muzikos festivalis (nuo 1964), festivalis Naujoji slovakų muzika (nuo 1971), naujosios muzikos festivalis Melos‑Étos (nuo 1991), įvairūs kiti festivaliai Bratislavoje, Banská Bystricoje, Bardejove, Nitroje, Košicėje, Žilinoje, Poprade, Komarne, Piešt’anuose, apie 20 konkursų. Kasmet surengiama apie 20 muzikologijos konferencijų ir seminarų.
Lietuvos-Slovakijos muzikiniai ryšiai
Lietuvoje gastroliavo Slovakų nacionalinė teatro opera (1988), koncertavo Slovakijos kamerinis orkestras (1974), Slovakų filharmonijos simfoninis orkestras (1964), Slovakų radijo orkestras (1975), kamerinis orkestras Musica aeterna, Žilinos kamerinis orkestras, dirigentai L’. Rajteris (1964, 1975), O. Lenárdas (1972), B. Režucha (1972, 1974), pianistas P. Toperczeris (1975), smuikininkas P. Michalica (1971, 1976) ir kiti.
1990–94 Slovakų nacionalinio teatro operos vyriausiuoju dirigentu dirbo J. D. Aleksa. Šiame teatre dainavo solistai S. Larinas ir L. Deksnytė, gastroliavo V. Noreika. Slovakijoje koncertavo vargonininkas L. Digrys, Lietuvos kamerinis orkestras (1969, 1975, 1978, 1985), Vilniaus kvartetas (1982). 1981–84 muzikologas J. Bruveris dėstė Bratislavos universitete. Tarptautinėse konferencijose pranešimus skaitė J. Bruveris, R. Stanevičiūtė‑Kelmickienė, A. Žiūraitytė.
L: A. Elscheková, O. Elschek Slovenské l’udové piesne a nástrojová hudba: Antológia Bratislava 1982; N. Hrčková Tradícia, modernost’a slovenská hudoná kultúra Bratislava 1996; O. Elschek, A. Elscheková-Stankovicová Úvod do štídia slovenskej l’udovej hudby Bratislava 2006; A History of Slovak Music from the Earliest Times to the Present Bratislava 2006.
1552
Slovakijos kultūra
Slovakijos konstitucinė santvarka
Slovakijos partijos ir profsąjungos
Slovakijos ginkluotosios pajėgos