Slovãkijos sukilmas, slovakų sukilimas prieš kolaboracinę J. Tiso vyriausybę ir nacių Vokietijos karinę valdžią. Vyko 1944 08 29–10 27, per Antrąjį pasaulinį karą. Sukilimas buvo Pasipriešinimo judėjimo dalis.
Vokietijos kariuomenės (vermachto) nesėkmės (pirmiausia Rytų fronte per SSRS–Vokietijos karą) suaktyvino 1939 03 Slovakijai primestos karinės sąjungos su Vokietija priešininkus. Slovakijos kariuomenėje susikūrė pulkininko Jáno Goliano vadovaujamas Karinis centras, kuris palaikė ryšius su Čekoslovakijos vyriausybe Londone. Bratislavoje komunistų iniciatyva 1943 12 susikūrė Slovakijos nacionalinė taryba, kuri pavedė J. Golianui parengti sukilimą.
Sukilimas prasidėjo 1944 08 29, kai dėl prosovietinių partizanų veiksmų į Slovakiją buvo įvestas vermachtas. Į sukilėlių pusę perėjo dauguma karinių įgulų, dalis policijos. Sukilėliams pavyko išlaisvinti centrinę šalies dalį, užimtoje teritorijoje įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią perėmė Slovakijos nacionalinė taryba, kuri paskelbė mobilizaciją (rugsėjo pabaigoje sukilėlių buvo 60 000 kareivių ir 18 000 partizanų). 1944 09 01 Banská Bystricoje paskelbta deklaracija numatė atkurti bendrą su čekais valstybę, kurioje čekai ir slovakai turėtų lygias teises, o Slovakijai būtų suteikta autonomija. Sukilėliai nesulaukė SSRS kariuomenės pagalbos, nes vokiečiai blokavo strateginę Duklos perėją Slovakijos ir Lenkijos pasienyje. Spalio mėnesį vokiečiai ėmėsi prieš sukilėlius aktyvių veiksmų, 10 27 užėmė Banská Bystricą.
Slovakijos sukilime dalyvaujantys 18‑osios antizenitinės artilerijos baterijos kariai (1944 ruduo)
Sukilėliai pasitraukė į kalnus, kariavo partizaninį karą, kol 1945 01 prisidėjo prie Slovakiją užėmusios SSRS kariuomenės. Sukilimas buvo numalšintas, bet pasiekė politinę pergalę: Slovakija atsikratė nacių Vokietijos sąjungininko žymės.