slovėnų kalba

slovnų kalbà priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos slavų kalbų šakos pietų grupei. Slovėnijos valstybinė kalba (apie 1,8 mln. kalbančiųjų), Europos Sąjungos viena oficialiųjų kalbų. Dar vartojama Italijoje, Austrijoje, Kroatijoje, Vengrijoje ir kitur. Iš viso kalbančiųjų apie 2,2 milijono. Skiriamos 8 pagrindinės tarmių grupės (48 patarmės). Slovėnų kalboje svarbų vaidmenį atlieka kirtis – kirčiuoti balsiai yra ilgieji, nekirčiuoti – trumpieji. Kirtis nefiksuotas. Ilgieji skiemenys turi 2 priegaides: tvirtapradę ir tvirtagalę. Kirtis ir priegaidės gali atlikti žodžių ir jų formų skiriamąją funkciją. Būdinga balsių redukcija. Turi 22 priebalsius. Sonantai l ir r gali sudaryti skiemens pagrindą. Būdinga daug skolinių iš vokiečių kalbos. Slovėnų kalba fleksinė sintetinė, turinti analitinių bruožų. Vardažodžiui būdingos linksnio (6; šauksmininkas išnykęs), giminės (vyriškoji, moteriškoji, bendroji), skaičiaus (vienaskaita, dviskaita, daugiskaita), veiksmažodžiui – laiko (3), asmens, nuosakos, skaičiaus (vienaskaita, dviskaita, daugiskaita), veikslo gramatinės kategorijos. Būtojo laiko dalyviams t. p. būdinga dviskaita. Veiksmažodžio bendraties priesaga ‑ti arba ‑či. Dominuojanti sakinio struktūra – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys). Slovėnų kalba pradėjo formuotis 7 amžiuje. Skiriami 2 bendrinės kalbos raidos etapai: ankstyvasis (16–19 a. pradžia) ir dabartinis (nuo 19 a. antros pusės). Naudojamas raštas lotyniškosios abėcėlės pagrindu (kai kurie priebalsiai turi diakritinius ženklus: š, ž, č); iš viso – 25 raidės. Seniausias rašto paminklas iš 10–11 a. – Brižinų ištraukos (Brižinski spomeniki). Leidžiama žodynai, gramatikos, spauda, kuriama grožinė literatūra, transliuojamos radijo ir televizijos laidos. Biblija išversta 1584 metais.

85