Slùckas (Слуцк, Sluck), miestas Baltarusijos vidurinėje dalyje, Minsko srityje, į pietus nuo Minsko, prie Slučės upės; rajono centras.
61 700 gyventojų (2020).
Per Slucką eina Mogiliavo–Baranovičių geležinkelis; plentai į Minską, Babruiską, Brestą.
Tekstilės (linų), maisto (cukraus, mėsos, pieno, duonos, acto, daržovių konservų) pramonė. Medicinos, apdirbamosios pramonės, žemės ūkio aukštosios mokyklos.
Slucko gimnazija (įkurta 1617, seniausia mokykla Baltarusijoje). Bibliotekos. Nacionalinis V. Holuboko dramos ir komedijos (įkurtas 1952), lėlių (1993) teatrai. Krašto, etnografinis muziejai. Dailės galerija.
Istorija
Pirmą kartą paminėtas 1116 Senųjų laikų pasakojime kaip dregovičių Slučeskas Kijevo Rusios Turovo žemėje. 12 a. antroje pusėje tapo dalinės Kapyliaus ir Slucko kunigaikštystės (12 a.–14 a. pradžioje priklausė Haličo‑Voluinės kunigaikštystei) sostine.
Nuo 1326 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Nuo 1398 iki 17 a. pradžios valdė Olelkaičiai. 1441 gavo Magdeburgo teises. Nuo 17 a. pradžios iki 1695 ir 1744–1832 valdė Radvilos; jų įtvirtintas miestas 1655 atlaikė Maskvos kariuomenės apgultį ir puolimą.
16 a. pabaigoje–18 a. vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų (kalvinizmo) centrų. Nuo 1617 veikė evangelikų reformatų bažnyčia (katedra), 1626–1918 – jų aukštesnioji mokykla (įsteigė K. Radvila), nuo 1672 ir 18 a. pradžios – spaustuvė. 1715–36 prie jėzuitų kolegijos, 1751–60 Radvilų rūmuose veikė teatras (buvo baleto mokykla, trupė).
M. K. Radvilos Žuvelės iš Nesvyžiaus atkelta manufaktūra audė Slucko juostas. Po Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo 1793 prijungtas prie Rusijos. Per I pasaulinį karą Slucke buvo įsikūrę karo pabėgėlių lietuvių. Nuo 1924 rajono centras.
Per II pasaulinį karą 1941 06 27–44 06 30 Sluckas okupuotas Vokietijos kariuomenės; miestas buvo sugriautas, iki 1943 02 nužudyta beveik visi Slucko žydai.
1897 buvo 14 300, 1939 – 21 900, 1944 – apie 7000, 1976 – 41 700, 2000 – apie 63 000 gyventojų.