Slùcko kunigaikštỹstė, 12 a. antros pusės–14 a. pradžios senrusių, 14–18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalinė kunigaikštystė Slučės upės baseine. Apie 1160 atskilo nuo Turovo kunigaikštystės. Sostinė – Sluckas. Iš pradžių valdė Riurikaičiai. 1326 Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas Slucko kunigaikštystę prijungė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir atidavė valdyti vyriausiam (ar antrajam) sūnui Narimantui, kuris nuo maždaug 1318 valdė t. p. nuo Turovo kunigaikštystės atskilusią Pinsko kunigaikštystę. Jam 1348 mirus Slucko kunigaikštystę valdė sūnūs Aleksandras, Jurgis Narimantaitis ir Vasilijus. 14 a. pabaigoje Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui pertvarkius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinį teritorinį valdymą Slucko kunigaikštystė virto daline (sritine) kunigaikštyste. 1395 Slucko kunigaikščiu paskirtas nuverstas nuo Kijevo kunigaikščio (juo tapo Skirgaila) sosto Vladimiras Algirdaitis (m. po 1398); jis gavo valdyti ir Kapyliaus kunigaikštystę. Vėliau Slucko kunigaikštystę valdė Vladimiro Algirdaičio sūnus Aleksandras Olelka (m. 1454), jo palikuoniai Olelkaičiai, pretendavę ir į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą; jie Slucko kunigaikštystę valdė kaip savo tėvoniją. Slucko kunigaikštystę puldinėjo Krymo totoriai, ją ginant pasižymėjo Aleksandro Olelkos vaikaitis Simonas II Olelkaitis (m. 1505) ir šio sūnus Jurgis I Olelkaitis (g. apie 1492, m. 1542). Paskutiniam vyriškosios giminės palikuoniui Jurgiui III Olelkaičiui (1559–86) mirus Slucko kunigaikštystė atiteko jo dukteriai Sofijai Olelkaitei (1585–1612; 1600 ištekėjusiai už Jonušo Radvilos), 1612 – Biržų šakos Radviloms. 1791 Slucko kunigaikštystė panaikinta, jos teritorijoje sudaryta Naugarduko vaivadijos Slucko apskritis.
415