slỹvos, kultūriniai erškėtinių (Rosaceae) šeimos, slyvos genties tipinio pogenčio (Prunus subgen. Prunus) vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Savaime auga Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų klimato zonoje, daugiausia Rytų Azijoje. Pagal kilmę slyvos skirstomos į europines, amerikines ir azijines.
Naminė slyva (Prunus domestica) priskiriama europinėms rūšims (auginama ir Lietuvoje). Naminių slyvų yra 4 pomologinės grupės: paprastosios slyvos, aitriosios slyvos, renklodės ir mirabelės. Yra apie 2000 slyvų veislių (Lietuvoje apie 200), kurios skiriasi ūkinėmis ir biologinėmis savybėmis bei morfologiniais požymiais.
slyvos žiedai
naminė slyva su vaisiais
Gerai auga sukultūrintuose derlinguose, vidutinio sunkumo priemolio dirvožemiuose, šiltesnėse vietose, nes neatsparios šalčiams. Šaknys (horizontaliosios ir vertikaliosios) telkiasi 30–70 cm gylio dirvožemio sluoksniuose. Vaismedžiai išauga iki 3–6 m aukščio. Vainikas būna piramidiškas, atvirkščiai piramidiškas, elipsiškas, rutuliškas ar tarpinių formų. Lapai dažniausiai tamsiai žali, blizgantys ar matiniai, kiaušiniški, lancetiški. Jų pakraščiai dantyti, pjūkliški, rinčiuoti. Žiedai balti, rausvi, kvapūs, kai kurių veislių (‘Vietinė geltonoji’) pilnaviduriai.
Vaisiai
vyšninės slyvos šakos su vaisiai
Vaisius – kaulavaisis. Kaulavaisiai būna smulkūs (iki 10 g), smulkesni už vidutinius (10–20 g), vidutiniai (21–30 g), dideli (31–40 g) ir labai dideli (daugiau kaip 41 g). Odelė žalia, geltona, violetinė, oranžinė, raudona, mėlyna, įvairių atspalvių, su apnaša arba be jos. Joje gali būti poodinių taškelių (lenticelių) ir rūdžių dėmelių. Minkštimas žalias, gelsvas, geltonas, rausvai geltonas, rausvas, pagal konsistenciją – vandeningas, minkštas, standus, sultingas, sausas, pagal skonį – saldus, salstelėjęs, aitrus, kartus, aromatingas. Kauliukas didelis, vidutinio didumo, mažas. Stambiavaisių slyvų jis sudaro 4–6 %, smulkiavaisių – 10 % vaisiaus masės; iš minkštimo išimamas lengvai arba sunkiai. Lietuvoje išaugintų slyvų vaisiuose būna 10,1–17,6 % tirpių sausųjų medžiagų, 7,1–9,6 % angliavandenių, 1,4–1,8 % karboksirūgščių, 26–39 mg/kg vitamino C, 0,93–1,37 % kalio, kitų mineralinių medžiagų ir vitaminų. Vaisiai valgomi švieži, šaldyti, džiovinti, tinka perdirbti.
Dauginimas
Dauginamos skiepijimu į vyšninės slyvos (Prunus cerasifera) poskiepius, kai kurios veislės (‘Paprastoji vengrinė’, ‘Vietinė geltonoji’) – atžalomis. Į vyšninės slyvos poskiepius skiepytos veislės pradeda derėti po 3–4 m., atžalinės – po 5–6 metų. Dera gausiai, kiekvienais metais, išskyrus metus, kai šaltą žiemą pašąla žiediniai pumpurai ar pavasarį žiedams pakenkia pavasarinės šalnos. Pagal apsidulkinimo būdą slyvų veislės būna savidulkės (veislės ‘Čačana Lepotika’, ‘Duke of Edinburgh’, ‘Emma Leppermann’, ‘Herman’, ‘Jubileum’, ‘Nansi mirabelė’, ‘Opal’, ‘Paprastoji vengrinė’, ‘Štaro vengrinė’, ‘Uleno renklodė’, ‘Viktorija’), iš dalies savidulkės (‘Aleksona’, ‘Kauno vengrinė’, ‘Kometa’, ‘Rausvė’), kryžmadulkės (‘Čačana rana’, ‘Skoroplodnaja’, ‘Tamona’, ‘Valor’, ‘Vietinė geltonoji’).
Slyvų auginimas Lietuvoje
Versliniuose soduose tinkamiausios auginti šios veislės: ‘Aleksona’, ‘Ažano vengrinė’, ‘Duke of Edinburgh’, ‘Emma Leppermann’, ‘Favorite del Sultane’, ‘Jūrė’, ‘Kauno vengrinė’, ‘Rausvė’, ‘Skoroplodnaja’, ‘Viktorija’; mėgėjų soduose be šių veislių auginamos ‘Anna Späth’, ‘Nansi mirabelė’, ‘Paprastoji vengrinė’, ‘Stanley’, ‘Štaro vengrinė’, ‘Uleno renklodė’. Vyšninė slyva (Prunus cerasifera) Lietuvoje pradėta auginti 20 a. pradžioje. Sukurtos veislės: ‘Desertnaja’, ‘Kometa’, ‘Pionerka’. Vyšninės slyvos dekoratyvinės veislės formos lapai purpuriniai, žiedai rausvi, vaisiai tamsiai raudoni. Dygioji slyva (Prunus spinosa) Lietuvoje auga savaime, reta, saugoma. Vaisiai smulkūs, apvalūs, tamsiai mėlyni, beveik juodi; minkštimas žalias, aitraus skonio. Dauginasi šaknų atžalomis ir sėklomis. Jų sėjinukai naudojami kultūrinių slyvų ir abrikosų poskiepiams. Naminės slyvos aitriavaisis porūšis (Prunus domestica subsp. insititia) auginamas daugiausia Vilkaviškio rajone.
Kitos rečiau auginamos rūšys: amerikinė slyva (Prunus americana), juodoji slyva (Prunus nigra), japoninė slyva (Prunus salicina) ir usūrinė slyva (Prunus ussuriensis). Panaudojus kai kurių rūšių slyvas buvo sukurtos šalčiams atsparios veislės: ‘Malinovaja’, ‘Medovaja’, ‘Narodnaja’, ‘Rumianaja’ (visos Rusijoje); ‘Burban’, ‘Pempina’, ‘Red June’ (Jungtinėse Amerikos Valstijose).
Ligos ir kenkėjai
Žalingiausi slyvų kenkėjai: slyvinis miltamaris, geltonasis slyvinis pjūklelis ir juodasis slyvinis pjūklelis (vaisiniai pjūkleliai), slyvinis vaisėdis. Dažniausios ligos: slyvų šratligė, slyvų sidabraligė, slyvų raupai, slyvų rūdys, moniliozė, vaisių vyžligė.
Apsaugai nuo kenkėjų ir ligų naudojamos agrotechninės ir cheminės priemonės.
2389
-slyva